- Tikiu tuo, kad paprastai išsipildo didžiausi žmogaus troškimai ir didžiausios baimės. Anksčiau skrajojau kaip drugelis, viskas gana lengvai klodavosi, o dabar surimtėjau. (Juokiasi.) Dabar pradėjau apie viską rimčiau galvoti ir mintis, dalydama interviu, dėlioti, nes kartais išsprūdęs koks žodis kitų suvokiamas visai ne taip. Kitaip tariant, kad neprisišnekėčiau ir nenupūsčiau savo laimės. O dėl nuotakos suknelės, tai, manau, teks dar kiek palaukti.
- Ar tai, ką dabar turi, gali pavadinti tikra laime?
- O kas patikrins, kad ji tikra? Kaip žinoti, kas tikra ir kas ne?
- Kaip susipažinai su savo sužadėtiniu?
- Įdomiausia tai, kad jis apie mane visiškai nieko nežinojo, nes gyveno ir dirbo ne Lietuvoje, o Londone. Susipažinome pas mano draugę aktorę iš „Matrioškų”. Ji ištekėjo pirma, o paskui likimas lėmė pas ją sutikti Tomą. Dabar mudu kartu jau pustrečių metų ir, tikiuosi, ilgam. Man vedybos niekada nebuvo tikslas. Jeigu būčiau norėjusi, tai gal jau kokius tris kartus būčiau vilkėjusi vestuvinį rūbą. Tad kam tuomet skubėti?
- Esate panašaus būdo?
- Manau, taip. Man patinka viskas, ką jis daro, kaip jis kuria namų, nors ir ne savų, interjerą, gamina valgyti. Esame nestandartiška porelė, nes jis - virtuvės šeimininkas. Vertinu jo talentą ir skonį, o jis supranta mano polėkius. Mūsų norai skiriasi tik dėl įnamių, kuriuos planuojame laikyti, kai turėsime erdvesnius namus. Man patinka katės, o jam mielesni yra šunys.
- Gal vis dėlto jau esate suplanavę vestuves?
- Tikrai ne.
- O apie vaikus galvojate?
- Žinoma... (Atsidūsta.) Jau būtų laikas. Ranką prie širdies pridėjusi pasakysiu, kad niekada netroškau anksti ištekėti. O ir anksti tapti mama netroškau. Mano visos draugės jau turi vaikelius, o man vis dar norisi pabūti laisvai, nes gimus kūdikiui įsipareigoji tapti mama.
- Esi iš tų žmonių, kurie sako: jeigu mylėt, tai mylėt, jeigu nekęst, tai amžinai?
- Beje, anksčiau, kai dar nebuvau sukakusi trisdešimties, buvau kategoriškesnė. Man gyvenime, galima sakyti, egzistavo dvi spalvos: balta ir juoda. Dabar pasidariau nuosaikesnė, skiriu ir daugiau spalvų bei pustonių. (Juokiasi.) Tai daryti man padėjo Tomas. Apie spalvas kalbu tiesiogine prasme. Mat jis yra interjero dizaineris ir kiek man rodo savo darbų, man viskas patinka. Iš tikrųjų nežinau, kaip yra geriau: ar viską matyti juodai ir baltai, ar visomis vaivorykštės spalvomis ir jų atspalviais. Gal tai priklauso nuo to, su kuo kartu žiūrėsi. (Šypsosi.) Nežinau.
- Su Ramūnu Difartu puikiai dainavote duetu. Ar tau kartais neatrodo, kad galėjai būti ne aktorė, o dainininkė?
- Dainavimas - jautri tema. Beje, per stojamuosius į Muzikos akademiją atlikau džiazo dainą ir tuo nustebinau komisiją. Minčių kurti ir dainuoti tai, kas man patinka, turiu. Tik dabar metas pradedantiems muzikantams sunkus.
- Ką pati galvoji apie scenos ar estrados partnerių draugystę? Juk žiūrovai ir publika paprastai mėgsta „suporuoti” tuos, kurie kalba ar dainuoja apie meilę?
- Seniai esu nustačiusi ribą tarp to, kas vyksta scenoje ir gyvenime. Teatras - darbas, o kas vyksta po to, jau mano. Scenoje gali mylėti, mirti ar išprotėti, o išeini, nusipurtai tuos suvaidintus jausmus ir gyveni savo gyvenimą. Gal pavykdavo greitai atsiriboti nuo scenos įspūdžių todėl, kad šalia būdavo vyras iš kito, ne teatrinio pasaulio. O šiaip jau dažnai pasitaiko, kai meilės žiežirba įsiliepsnoja tarp bendradarbių. Ir niekas nežino, kiek jinai degs ir kur nuskraidins.
- O kiek tų žiežirbų buvo tavo gyvenime?
- Net nežinau... Daug. Juk sakiau, kad esu impulsyvi.
- Kiek žinau, kartu su buvusiu gyvenimo draugu gyvenote bemaž devynerius metus. Kodėl išsiskyrėte?
- Apie praeitį ir jos skaudulius nenoriu kalbėti. Kas buvo, nukirsta, ir ačiū Dievui.
- Tau patinka ruduo?
- Taip, labai. Nors esu gimusi pavasarį, mėgstu auksinį rudenį, kai medžių lapai nudažyti medaus spalva. O ypač smagu bobų vasarą. Metams bėgant rudens melancholija dingo, kai supratau, kad gerą nuotaiką, tą auksą turiu susikurti pati. Pagal Zodiaką esu Jautis, mano charakteris impulsyvus. Esu jausminga, imli viskam, kas nauja, ir, žinoma, darbšti. Be darbo jaučiuosi nelaiminga.
- Tai dėl to teko tris kartus nukelti mūsų susitikimą?
- Na, taip, nes aš nuolat užsiėmusi. Tai repeticijos, tai filmavimai, tai spektakliai, gastrolės, o vakarais - mokslai Mykolo Romerio universitete. Esu magistrantė, studijuoju Europos Sąjungos politiką. Tie mokslai - mano noras būti ne tik gražiai, bet ir protingai. (Juokiasi.) Nenoriu, kad man kas lipdytų blondinės etiketę. Mano visa savaitė sudėliota į stalčiukus, o savaitgalį norisi pabūti su mylimu žmogumi, aplankyti mamą, seseris.
- Aktore tikriausiai norėjai būti dar vaikystėje?
- Aktorystė prilipo kiek vėliau, tačiau pirmiausia norėjau būti ledų pardavėja, nes labai labai mėgau ledus, ypač tuos su pagaliuku. Ir dabar juos mėgstu. Kai man buvo šešiolika, vieną rytą atėjo manęs ir seserų Aistės ir Gilijos kelti mama ir sako: „Kelkitės, mergos, laikas į mokyklą”. O aš atsakiau: „Neisiu į mokyklą, būsiu aktorė”. (Kvatoja.)
- Gal pasitaiko, kad tau neskiria vaidmens dėl to, kad esi per graži?
- Visko pasitaiko... Net kelis kartus man režisieriai sakė, kad esu per graži. O štai kartą jau buvau pasirengusi repetuoti tragiško likimo moters, kuri nusivylusi gyvenimu tapo prostitute, vaidmenį Mariaus Ivaškevičiaus pjesėje ir turėjau pasitraukti. Mat pasirodė, kad mano akys pernelyg spinduliuoja laime. O akių spindėjimą sunkiausia pakeisti. Man regis, nėra didesnio įžeidimo aktorei kaip pasakyti, kad esu per graži. Žinau, kad ir aktorė Eglė Gabrėnaitė labai pykdavo, kai jai po spektaklio pasakydavo: „Kaip tu gražiai atrodei”. Ji tikrai teisi, nes tuomet jau talento nebėr.
- Ar save laikai gražia?
- Apie grožį išgirstu iš kitų, o pati nemanau, kad esu pasaulio gražuolė. Moteriai daug duoda skoningas makiažas, o dar svarbiau, kaip mėgstama sakyti - charizma. Beje, kai man nereikia filmuotis ar vaidinti teatre, nesidažau ir tuomet jaučiuosi visai gerai. Kam patinku, tai tikrai ne dėl grožio. Ir draugus renkuosi ne pagal grožį, o pagal vidų. Grožis ir laimė ne visada eina greta. Grožį dar gali tobulinti, koreguoti, jeigu turi pinigų. Laimės už pinigus nenusipirksi.
- Loterijos „Švarūs pinigai” žaidėjams daliji pinigus ir automobilius. Ar nepavydi tiems, kurie išlošia?
- Kartais pavydžiu tik išlošusiam naują automobilį, nes norėčiau pakeisti savo senąjį „Mercuri”. O šiaip linkiu laimės kitiems ir džiaugiuosi, matydama laimėtojų spindinčias akis ir šypsenas. Man loterijose nesiseka. Tik štai neseniai su seserimi nuėjusi į vieną vakarėlį, kuriame buvo loterija, nustebau, kad pasisekė ir man laimėti prizą: kvepalų flakonėlį ir vienkartinį apsilankymą grožio salone. Tad dabar negaliu sakyti, kad loterijoje nesiseka. Mano dėstytojas Vladas Bagdonas sako: „Svarbiausia žmogui gyventi su pliuso ženklu”. Stengiuosi tą pliuso ženklą išlaikyti savyje, kad jis, neduok Dieve, nevirstų minusu.
Apie Žemyną
• Žemyna Ašmontaitė - aktorė, viena iš LNK televizijos laidos „Švarūs pinigai” vedėjų. Yra vedusi laidą „Pabusk su TV1” ir dar kelias.
• Mama Virginija Savickienė - folkloro ansamblio „Ūla” vadovė.
• Tėtis - puslaidininkių fizikos specialistas, profesorius Steponas Ašmontas.
• Vaikystėje mokėsi muzikuoti M.K. Čiurlionio menų gimnazijoje.
• Muzikos akademijoje baigė aktorinį. Kursui vadovavo Vladas Bagdonas.
• Vaidina Eimunto Nekrošiaus ir kitų režisierių spektakliuose.
• Filmavosi televizijos serialuose „Matrioškos”, „Broliai”.
• Mėgsta džiazą ir svajoja apie muzikinius projektus.
