Vis garsiau kalbama apie pagrindinių amerikiečių lygų NHL, NFL, MBL ir NBA skaudulius: sportininkų vergavimą publikai, klubų savininkams ir doleriui, fizinį bei psichologinį savęs naikinimą.
Arena primena Koliziejų
Sporto kompleksas „Madison Square Garden“, 2010 metų lapkritis: NHL komanda „New York Rangers“ žaidžia su „Edmonton Oilers“ ir nusileidžia rezultatu 1:2. Žiūrovai sėdi tribūnose nelaimingais veidais ir skundžiasi, kad bokalas alaus kainuoja 9 JAV dolerius.
Jie grūmoja „Rangers“ komandai ir apskritai gyvenimui. Niujorko ekipos treneris Johnas Tortorella ant ledo išleidžia Dereką Boogaardą. Žiūrovai šoka iš savo vietų, išlieja brangų alų ant sėdinčiųjų prieš save ir rėkia laukdami artėjančių muštynių. Jie kriokia taip, kaip kadaise Romos Koliziejuje žiūrovai, laukdami gladiatorių.
Tokie tipai kaip D. Boogaardas neprivalo mušti įvarčių. Jie vadinami kietais vyrukais (enforcer – angl.). Jie vykdo tam tikrą užduotį. Kai kuri nors komandos žvaigždė pernelyg šiurkščiai atakuojama ar žaidimo eiga yra ne tokia, kokios reikia, ant ledo pasirodo kietas vyrukas. Žiūrovai žino – tuoj prasidės.
Priežasties niekas matyti nenori
Stambuolis D. Boogaardas smūgiuoja dešine ir pliekia Steve‘ui MacIntyre‘ui per veidą. Ekrane, kaip per bokso dvikovą, pasirodo sportininkų ūgio, svorio bei laimėtų ir pralaimėtų dvikovų skaičiai. NHL lygoje, skirtingai nei Europoje, muštynių dalyviai nediskvalifikuojami iki rungtynių pabaigos. Daugeliu atveju jie sėdi ant baudos suolelio tam tikrą laiką, grįžta ant ledo ir tęsia kovą. Šiuo atveju S. MacIntyre‘as laužo D. Boogaardui nosį. Pora minučių – ir smurto troškimas numalšintas.
Praėjus penkiems mėnesiams 28 metų D. Boogaardas miršta. Mirties priežastis – alkoholio ir skausmą malšinančių preparatų kokteilis. Dar po keturių mėnesių ranką prieš save pakelia kitas „kietas vyrukas“ – 27 metų Rickas Rypienas. Prabėgus dar dviem savaitėms policijos pareigūnai randa mirusį ką tik karjerą baigusį Wade‘ą Belaką.
Visi trys daugelį metų vartojo skausmą malšinančius preparatus, kovojo su depresija ir skundėsi trumpalaikiu atminties praradimu. Klubų gydytojų terapija – tabletės, milteliai ir preparatai. Su tikraisiais simptomais niekas nekovojo. Niekas nenori pastebėti, jog atletai lėtai miršta dėl to, kad jiems prieš rungtynes daromos injekcijos.
Premijos už varžovo galvą
Joanna ir Lenas Boogaardai po interviu laikraščiui „New York Times“ nebenori kalbėti su žurnalistais apie sūnaus mirtį. Žaidėjų sąjungai jie pateikė 9,8 mln. JAV dolerių ieškinį. Tėvai nutarė ištirti sūnaus smegenis ir gavo vienareikšmį rezultatą: Derekas kentėjo nuo chroniškos trauminės encefalopatijos – smegenų ligos, atsirandančios dėl stiprių smegenų sutrenkimų.
Dėl pažeidimų tam tikrose smegenų vietose miršta ląstelės, veikiančios už emocijas ir refleksus. „Žmogus praranda savo asmenybę, – pasakojo „kietas vyrukas“ Johnas Scottas. – Tie žmonės, kurie į jį žiūrėjo, matė prieš save tik tuščią veidą.“ 2009 metais D. Boogaardą tikrinantis gydytojas paprašė sportininką pasakyti žodžių, prasidedančių raide „R“. Tiriamasis nesugebėjo sugalvoti nė vieno. Ledo ritulininkas toliau vartojo alkoholį, per dieną išgerdavo 31 tabletę ir mušėsi ledo arenose. O sporto arena dėl to patenkinta riaumojo.
Didžiausios profesionalios sporto lygos JAV veikia rinkoje kaip pramogų industrijos atstovės. Jas sudarantys klubai pasirodo šiuolaikinėse arenose, publika patiria daugybę įspūdžių. Taip uždirbama labai daug pinigų. NHL lyga per sezoną gauna per 3,4 mlrd. JAV dolerių, NBA – 5 mlrd., beisbolo lyga MBL – 7,5 mlrd., o Nacionalinė amerikietiškojo futbolo lyga NFL – 9,5 mlrd. Į žurnalo „Forbes“ sudarytą 50 brangiausių sporto klubų sąrašą patenka net 39 amerikiečių klubai.
Tačiau problemų jau nebeįmanoma paslėpti: sportininkai gauna galvos traumas, jie vis labiau kenčia nuo depresijos ir agresijos, tampa pavojingi ne tik sau, bet ir kitiems. Daugelis jų vyrišką hormoną testosteroną vartoja itin dideliais kiekiais, o treneriai skiria premijas už varžovų lyderių galvas.
Iš gero žmogaus virsta piktadariu
Ann McLee – 2008 metais atidaryto Traumų encefalopatijos tyrimų centro direktorė. Ji nori išsiaiškinti, kas vyksta žmogaus smegenyse, kuris beveik kasdien susiduria su varžovais kovodamas dėl kamuolio ar ritulio. Atlikti tyrimai rodo, kad tokių smegenų šeimininkas iš gero žmogaus gali virsti piktadariu.
„Jei pažiūrėtumėte į pažeistas smegenis, vaizdas sukrėstų, – teigė ji. – Galima pastebėti trūkius, sąsajų nebuvimą su kitomis smegenų dalimis. Matyti, kad tam tikros pažeistų smegenų dalys sumažėja.“
80 proc. tyrimo atvejų parodė, kad sportininkų smegenys yra vienaip ar kitaip pažeistos. Ar dėl to kalta sporto šaka? Gal netinkama apsauga? Gal taisyklės pernelyg daug leidžia? Kai A. McLee paskelbė tyrimo išvadas, buvo apkaltinta, neva žudo tam tikras sporto šakas.
Mes ne gladiatoriai!
Ericas Winstonas – amerikietiškojo futbolo atstovas. Su juo geriau sutarti geruoju. Futbolininko užduotis – apginti įžaidėją. 2012 metų spalį E. Winstonas su savo užduotimi nesusitvarkė – įžaidėjas gavo traumą, o publika griaudėjo.
Po tų rungtynių Ericas skundėsi: „Mes juk ne gladiatoriai, o čia ne Romos Koliziejus. Tai žaidimas! Neseniai supratau, kad gyventi man liko nedaug, nes žaidžiu šį žaidimą.“ Sezono pabaigoje, nors buvo pasirašyta ketverių metų sutartis, klubas „Kansas City Chiefs“ E. Winstono paslaugų atsisakė.
Neištvėrė depresijos ir skausmo
Po aštuonių savaičių, kai E. Winstonas pasakė tuos žodžius, jo komandos draugas Jovanas Belcheris iš pradžių nušovė savo draugę Kassandrą Perkins, o paskui nusišovė. J. Belcheris kentėjo nuo depresijos, skundėsi atminties praradimais. Kalbėta, kad jis vartoja pernelyg daug analgetikų. Jo smegenys taip pat bus ištirtos.
O štai Junioro Seau smegenų tyrimo rezultatai jau ant stalo. 20 metų NFL lygoje žaidęs gynėjas 2012-ųjų gegužę šovė sau į krūtinę. „Jis buo puikus žmogus“, – sakė velionio žmona Gina. Prieš nusižudydamas jis pasiuntė jai trumpąją žinutę „Aš tave myliu.“ Žmonos žodžiais, reikia prisiminti, kaip jis gyveno, o ne kaip mirė.
G. Seau leido atlikti vyro smegenų tyrimą – jose aptikta rimtų sužalojimų, atsiradusių dėl nuolatinių sutrenkimų. Žinoma, kad J. Seau skausmą malšino injekcijomis. Kartais sportininkai apskritai nenori žaisti geriau. Tetrokšta, kad jiems nieko neskaudėtų.
Dopingas – išsigelbėjimas?
Sinsinatis, 2009 metų rugpjūtis. Beisbolo komandos žaidėjas Bronsonas Arroyo rodo vienas iš „USA Today“ žurnalistų savo vaistinėlę. Ten krūva tablečių, milteliai su užrašu „Triflex“ ir „xelR8“. Tai uždrausti preparatai.
„Per dieną vartoju nuo 10 iki 12 skirtingų vaistų, o rungtynių dieną – dar daugiau, - pasakoja jis. – Kol kas visi testai buvo neigiami.“ Jis atvirai kalba apie savo pragmatinį požiūrį į dopingą: „Ar išties galvoji, kad kažkam rūpi, ar Manny Ramiresas mirs būdamas 50 metų nuo inkstų nepakankamumo? Žmonės nori, kad jo komanda laimėtų ir daugiau nieko.“
Sportininkai nuolat patenka į Antidopingo agentūros rankas. Vienas iš stambesnių skandalų vyko 2003 metais, kai tokie garsūs amerikiečių sportininkai kaip beisbolininkas Barry Bondsas ir sprinterė Marion Jones buvo atpažinti kaip vieni iš Kalifornijoje esančios laboratorijos „Balco“ klientų.
Nuo 2003 metų beveik 200 beisbolininkų dopingo testai pasirodė teigiami. Tačiau dėl to MBL lygos įvaizdis taip nenukentėjo, kaip atsitiko su prestižinėmis daugiadienėmis dviračių lenktynėmis „Tour de France“. Imkime, pavyzdžiui, Alexą Rodriguezą – jauni vaikėzai vis dar kabina plakatus su beisbolininko atvaizdu savo kambariuose.
Daroma žala kūnui
A. Rodriguezas – vienas didžiausių melagių profesionalaus sporto istorijoje. 2002 metais jis tvirtino, kad niekada nevartojo dopingo. Kai jį pagavo manipuliuojant draudžiamais preparatais, sportininkas prisipažino juos vartojęs nuo 2001 iki 2003 metų. Nuo tada jis „švarus“. Ar tai tiesa?
2013 metų sausis, Majamis: laikraštis „Miami New Times“ paviešina šiuo metu jau uždarytos kosmetinės chirurgijos klinikos „Biogenesis“ dokumentus. Čia kalbama apie tai, kad klinikos vadovas Anthony Boschas užsiiminėjo ne tik klientų raukšlių lyginimu, bet ir ūgio bei raumenų masės stimuliacija.
Be daugelio kitų sportininkų ant popieriaus lapo buvo užrašytas ir garsaus kliento Alexo Rodriguezo vardas. Iš karto po to beisbolininkas atsisakė šių paslaugų, bet tai padarė ne pats, o kontora, užsiimanti krizių valdymu.
„New York Yankees“ per metus jam moka maždaug 27,5 mln. eurų, tačiau A. Rodriguezą vis dažiau persekioja traumos ir aikštėje jis pasirodo vis rečiau. Sportininko kaulai jau nepajėgia susitvarkyti su tokia raumenų mase ir, gali būti, jie susilpnėjo dėl įvairių preparatų vartojimo. Neseniai jam operuoti klubai. Ar A. Rodriguezas padarė žalą savo kūnui vien dėl to, kad trumpą laiko tarpą žaistų geriau?
Jei ketinate išsiaiškinti priežastis, kodėl amerikiečių sporte iškyla tokios problemos, teks susidurti su vienu žodžiu – doleriai. Ne tik dėl to, kad milijardieriai vėl sėdi prie derybų stalo su milijonieriais dėl tarifų sutarčių: per pastaruosius 20 metų vyko 11 streikų ir lokautų, buvo atšaukiamos rungtynės, o kartais ir visas sezonas.
Pirmiausiai investicijos, o paskui – sportas
2013 metų sausis, Los Andželas: einantys vakare „Harbor Freeway“ gatve į pietus pastebi blizgantį komplekso „Staples Center“ stogą. Čia susitinka „galingieji“ iš rajono „Hollywood Hills“, „trenkti“ iš rajono „Venice Beach“ ir „ramūs“ iš „Hermosa Beach“. Tai nutinka per „Lakers“ ir „Kings“ krepšinio ir ledo ritulio komandų dvikovas.
Milijardierius Philippas Anschutzas priešais šį pastatą ketina pastatyti stiklinę amerikietiško futbolo areną su 80 tūkst. vietų. Problema – Los Andžele nėra amerikietiško futbolo klubo. Tačiau valstijose tai nėra neišsprendžiama – klubais čia prekiaujama kaip vaisiais ūkininkų turguje Santa Monikoje. Svarbu, kad būtų klubo savininkai ir lygos, dalijančios licencijas.
1995 metais Los Andžele buvo du amerikietiško futbolo klubai, tačiau „Raiders“ persikėlė į Ouklendą, o „Rams“ – į Sent Luisą. Mieste nebuvo šiuolaikinio stadiono. Štai po trijų metų iškils pastatas, tuomet reikės tik nupirkti klubą. Jau yra kandidatų.
Pamėginkite įsivaizduoti – futbolo komanda „Stuttgart“ ima ir persikelia į Dortmundą, nes kurį laiką ten jau žaidė. Tai absurdas. Tai – Amerika. Ph. Anschutzas ir NFL jau keletą mėnesių veda derybas. „Aš pasirengęs. Turime geriausią vietą pasaulyje, NFL atstovai kalba, kad nori Kalifornijos, - kalba milijardierius. – Jeigu yra galimybė geroms investicijoms, aš pasirengęs. Tai mano profesija.“
Gręžiasi į sportininkus ar muilina akis?
Kalba eina apie investicijas. Ir tik po to – apie sportą. Keturiose sporto šakose nuo Antrojo pasaulinio karo pabaigos vyko net 56 klubų persikėlimai. Tokia amerikiečių sporto situacija ir skandalų ciklas tas pats: bylai priskiriamas vardas, besibaigiantis galūne „gate“. Pavyzdžiui – „Bountygate“. Lygos vadovai tuomet pasirodo prieš televizijos kameras, atsiprašinėja ir kalba apie atskirus tragiškus atvejus. Jie skelbia baudas ir taisyklių pakeitimus, tačiau iš tikrųjų jau laukia kito skandalo kitoje sporto šakoje, kurį lygiai taip pat sėkmingai užglaistys.
Vis dėlto pasipriešinimas esamai situacijai auga. Net 4 tūkst. buvusių profesionalų ketina pateikti ieškinius NFL lygai. Kalbama apie kelis milijardus JAV dolerių. Tarifų sutartys rodo, kad klubų savininkai daugiau negali elgtis su žaidėjais taip, kaip su gladiatoriais.
NFL per artimiausius 10 metų patvirtino 620 mln. JAV dolerių fondą, skirtą buvusiems sportininkams. Lyga taip pat įsipareigojo gerokai sumažinti pilno kontakto treniruočių. NHL ir NBA lygose pastaruoju metu puoselėjami planai sukurti pensijų fondus, visų sporto šakų atstovai peržiūri savo politiką dopingo atžvilgiu. Tačiau čia viskas paremta pasitikėjimu, o tai reiškia vėl pinigus. Gali būti, kad savo požiūrį pakeis ir žiūrovai.
Kol kas bilietų pardavimai auga, o televizijų reitingai muša naujus rekordus. Nepaisant visų skandalų. Koliziejus gerai lankomas, televizijos žiūrovai niekur neišeina. Skundžiamasi tuomet, kai brangsta alus. O tribūnos riaumoja, kai gladiatoriai kimba vieni kitiems į atlapus.
Parengta pagal vokiečių laikraščio „Sueddeutsche Zeitung“ publikaciją
