Prezidento 59-oji direktyva, kurią 1980 metais pasirašė J. Carteris, buvo vienas iš prieštaringiausių Šaltojo karo laikotarpio dokumentų. Šis dekretas suteikė prezidentui itin plačias teises planuojant ir vykdant branduolinį karą. Direktyvoje šalies vadovui suteikta teisė pirmam suduoti branduolinį smūgį priešui. Įdomu tai, kad dokumento kūrėjai nemanė, kad branduolinių ginklų panaudojimas privestų prie apokalipsės, jei tik šiuos ginklus panaudoti tinkamai.
Pavienės citatos iš šio dokumento viešumoje pasirodė jau anksčiau, bet visas dokumentų tekstas paviešintas tik dabar. Su visai susijusiais dokumentais galima susipažinti internete.
59 direktyvoje buvo teigiama, kad Vašingtonas iš tiesų visiškai rimtai ruošėsi branduoliniam karui. Buvo numatyta, kad atgrasymo politikos žlugimo atveju gali prasidėti karas, ir JAV privalės imti bet kokių priemonių, kad priešas per kuo trumpesnį laiko tarpą patirtų kuo daugiau jam nepriimtinų nuostolių.
Vienu iš pagrindinių strategijos elementų buvo branduolinių taikinių identifikavimas. Taikiniais turėjo tapti pagrindiniai branduoliniai priešo objektai, o šie veiksmai turėjo būti sustiprinti ir tradiciniais karybos elementais, nes strategijos kūrėjai manė, kad karas bet kuriuo atveju turėtų užsitęsti.
Slapta direktyva buvo pasirašyta Šaltojo karo kulminacijos laikotarpiu, kai Sovietų Sąjunga įsiveržė į Afganistaną, o Vidurio Rytuose įsivyravo nestabili situacija. Buvo siekiama sumažinti atsakomybės lygį už branduolinio karo inicijavimą. Kai kurie JAV ekspertai pasisakė prieš tokį sprendimą, nes manė, kad direktyva tik paskatins konfliktus pasaulyje.
Primename, kad 1979 metais SSRS vadovas Leonidas Brežnevas su J. Carteriu pasirašė sutartį dėl strateginės ginkluotės apribojimo, bet įvedus sovietų karius į Afganistaną JAV Senatas taip niekada ir neratifikavo sutarties, o protestuojančios Jungtinės Valstijos netgi atsisakė dalyvauti 1980 metų Maskvos olimpinėse žaidynėse.
