Recesiją Amerikoje anksčiau ar vėliau būtume pajutę ir Lietuvoje. Šios istorijos esmė – įstatyme nustatytos JAV skolos lubos, kurios buvo pasiektos paskutinę praėjusių metų dieną ir reiškė, kad šalies iždo departamentas nebeturi teisės didinti valstybės skolos. JAV politikai, žinodami, kad reikia susitarti dėl ilgalaikės JAV viešųjų išlaidų ir skolos valdymo reformos patys sau buvo nusistatę gruodžio 31 d. kaip galutinį terminą, o kad susitarimas tikrai būtų pasiektas buvo palikta „mokestinių minų“ (automatinis valstybės išlaidų mažinimas ir mokesčių didinimas). Nežinomybė dėl JAV mokesčių politikos ateities buvo vienas iš pagrindinių neaiškumo šaltinių pasaulyje vertęs didžiąsias korporacijas JAV (ir šalyse eksportuojančiose į JAV) atidėti naujas investicijas.
Naujųjų metų naktį fiskalinis skardis nebuvo visiškai peržengtas, nes susitarta tik dėl dalies mokestinių lengvatų pratęsimo, tačiau nebuvo nustatytas naujas (aukštesnis) leistinas JAV skolos lygis ir tuo pačiu nenuspręsta dėl ilgalaikio valstybės išlaidų mažinimo plano. Šie sprendimai atidėti iki vasario. Tad globali ekonomika ir toliau išlieka JAV įkaite, o verslas ir toliau bus priverstas dirbti mokestinės nežinomybės fone.
Visgi griūties buvo išvengta ir tai yra naudinga Lietuvai. Recesija JAV būtų reiškusi dar gilesnę recesiją Vokietijoje, kuri yra svarbi mūsų eksporto partnerė, o stipriai suprastėję lūkesčiai būtų reiškę mažesnę naftos kainą ir silpnesnį Rusijos rublį, o tuo pačiu ir prastesnes Lietuvos eksporto perspektyvas Rytuose. Viso šito bent kol kas buvo išvengta.
