Atrodo, kad vėl prasidėjo karštos diskusijos dėl bankų kapitalo pakankamumo reikalavimų, rašo Johnas Carney’us iš CNBC. „JP Morgan Chase“ vadovas Jamie Dimonas pasipiktino bankų priežiūros institucijų ketinimu įvesti papildomus reikalavimus, sisteminę riziką keliantiems bankams.
Bankų priežiūros institucijos pasauliniu mastu sutarė dėl naujų reguliacinių taisyklių, kurias išdėstė Bazelio III susitarime. Be viso kito buvo nutarta įpareigoti bankus išlaikyti 7 proc. turimo kapitalo, vietoje ankstesnių 3 proc. Dar daugiau, didžiausieji bankai privalėtų atidėti papildomus 2,5 proc. kapitalo.
J. Dimono įsiūtis, nukreiptas į Kanados centrinio banko vadovą, prasiveržė uždaro susitikimo metu, kuriame dalyvavo ne tik pagrindinių bankų vadovai, bet ir priežiūros institucijų atstovai. Panašu, kad konfliktas buvo rimtas, mat po susitikimo „Goldman Sachs“ vadovas kolegai iš Kanados nusiuntė atsiprašymo laišką.
Visgi, J. Dimono pyktis tik išreiškė bendrą JAV bankininkų poziciją, nes panašu, kad silpnesniųjų bankų atstovai baiminasi išreikšti savo nuogąstavimus.
J. Dimonas yra teisus kritikuodamas vieną iš kapitalo pakankamumo aspektų. Bazelio III susitarime daug dėmesio skiriama kompleksiniam aktyvų rizikos vertinimui, o tai suteikia nemažai erdvės manipuliacijoms. Europoje tradiciškai populiarios užtikrintos (neretai hipotekos) obligacijos, kurios rizikos vertinimo aspektu yra laikomos saugesnėmis nei kiti skolos vertybiniai popieriai. Tai reiškia, kad Europos bankai, savo balanse sukaupę gausybę tokio pobūdžio aktyvų, bendrame kontekste bus laikomi turintys pranašumą prieš Amerikos bankus.
Nepaisant nevienodų konkurencinių sąlygų kyla ir dar viena grėsmė. Priežiūros institucijų sprendimas traktuoti užtikrintas obligacijas kaip saugesnius finansinius instrumentus kloja pamatus naujo burbulo pūtimuisi. Panašu, kad pačios priežiūros institucijos dirbtinai skatina tokio pobūdžio vertybinių popierių paklausą. Bankai stos į ilgą eilę, siekdami įsigyti aktyvus, kuriems taikomi nuosaikesni kapitalo atidėjimo reikalavimai.
Panašu, kad tokią privilegijuotą situaciją leido sukurti aktyvi Europos bankų ir priežiūros institucijų lobistinė veikla, kuria siekiama sukurti Europos finansų sektoriaus konkurencinį pranašumą. Toks reguliavimas de facto ir de jure sumažina kapitalo pakankamumo reikalavimus Europos bankams. Esamą situaciją galima įvardinti ne kaip ką kitą, o protekcionizmą.
Derantis dėl pradinių Bazelio susitarimo nuostatų Federalinis rezervų bankas siūlė nustatyti 8 proc. atidėjimus nuo kiekvienos, hipoteka užtikrintos paskolos. Savo ruožtu Vokietijos atstovai nebuvo linkę sutikti su tokiu reguliavimu, mat siekdami skatinti vidaus nekilnojamojo turto sektorių, jie pageidavo liberalesnio hipotekinių paskolų rizikos įvertinimo. Galiausiai buvo nusileista ir susitarta dėl 4 proc. atidėjimų, nuo kiekvieno hipotekinei paskolai išleisto JAV dolerio.
Laikui bėgant reguliaciniai varžtai hipotekinių paskolų ir jomis užtikrintų vertybinių popierių atžvilgiu atsileido dar labiau. Nenuostabu, kad po tokių žingsnių pradėjo augti hipoteka užtikrintų finansinių instrumentų paklausa, tai leido kristi būsto paskolų palūkanų normoms ir pūstis NT burbului.
J. Dimonas teisus ir dėl dar vieno dalyko. Esant griežtam kapitalo pakankamumo reglamentavimui, atsiranda didelė pagunda vis didesnę paskolų dalį koncentruoti į tas sritis, kurios rizikos vertinimo požiūriu yra reguliuojamos atsainiau. Tokiu būdu kyla grėsmė, kad netrukus išvysime naujų burbulų atsiradimą.
Vis dėlto negalima visiškai sutikti su J. Dimonu ir neigiamu JAV bankų nusistatymu prieš bendrus kapitalo pakankamumo sugriežtinimo reikalavimus.
