Tikros istorijos
„Negalima palikti neatsakytų klausimų, nepasakytų žodžių. Kai ant liežuvio galo sukasi noras kam nors pasakyti gražius ir švelnius žodžius, neatidėliokite tai kitam kartui. Mano vyras pyksta, kai pasakau: šiandien aš tave myliu. Jis klausia: tai tu mane myli tik šiandien?
Aš jam visuomet sakau, kad nežinau, kaip bus rytoj, nežinau, ar rytoj norėsiu tai ištarti. Gal man šimtai kačių draskysis viduje ir norėsis pasakyti: šiandien aš tavęs nekenčiu, bet su šiuo žodžiu reikia elgtis labai atsargiai, geriau pakentėti, išlaukti“, – tvirtina knygos „Atleisk. Pasmerkta populiarumui“ autorė Palmira Galkontaitė.
Intriga ir ašaros, dramatiškos, netikėtos istorijos, pribloškiantys likimo vingiai, stulbinantis atvirumas atsiskleidžia šioje knygoje. Jos herojai – neišgalvoti. Tai žmonės, gyvenantys šalia mūsų, o jų istorijos – tikros, nepagražintos ir verčiančios susimąstyti.
Anksčiau vadinama laida „Atleisk“, o dabar – „Nepriklausoma paieškų tarnyba“, gyvuoja jau šešioliktą sezoną, bet jos kūrėja sako, kad iš esmės visa istorija telpa į keturias pagrindines išvadas, rašydama knygą jų dar nebuvo suradusi.
„Pirma – giminystė pati savaime negarantuoja artumo. Antra – pagrindinis vyrų ir moterų nesutarimas yra tas, kad moterys svajoja apie amžiną meilę, o vyrai galvoja apie esamos padėties išsaugojimą. Tai labai netapatūs dalykai. Trečia – nuo A. Vienuolio „Paskenduolės“ laikų, kad ir kaip būtų gaila, mažai kas pasikeitė. Dabar, kaip ir tais gūdžiais laikais, mes nemokame branginti gyvybės. Ir vaikai dažniau yra bėda, gėda, o ne džiaugsmas, palaima, dovana. Ketvirta – kad ir kaip prabangiai tos durys atrodytų, bet už kiekvienų slepiasi savos bėdos, paslaptys, savi skeletai“, – sako P. Galkontaitė.
Visko suplanuoti neįmanoma
Visiems gerai žinoma laida prasidėjo nuo to, kad tuo metu kūrybos direktorius Paulius Kovas susilažino su olandų prodiuserinės kompanijos direktoriumi, kad Olandijoje ir daugelyje pasaulio šalių vykstantis televizijos projektas „Atleisk man“ galėtų gyvuoti ir Lietuvoje.
„Mes su Egidijumi buvome kaip tik baigę šeštąjį laidos „Nakviša“ sezoną. Ten aš jau buvai visai išsisunkusi. Prisiminiau, kad mano vaikai auga. Atėjo begalinė savigrauža, reikėjo grįžti į šeimą, konservuoti agurkus, virti uogienes.
Kai man pasakė, kad naujam projektui ieškoma laidų vedėjų, atsakiau: ne! Tačiau kai išgirdau, kad žmogus ieško kito žmogaus tam, kad galėtų atsiprašyti, pamaniau: Lietuvoje laida tikrai būtų įdomi. O dar tokia intencija, kad būtų gera padėti tam, kuris nedrįsta atsiprašyti, kėlė ant sparnų“, – prisimena Palmira.
Nemažą bagažą žinių ir patirties turinti P. Galkontaitė pabrėžia, kad kiekvienas likimas griauna mitus ir įsivaizdavimą. Per tuos metus nebuvo nė vienos identiškos istorijos.
„Galiu susidėlioti scenarijų, žinoti, kur važiuoju, kas to žmogaus laukia, sugalvoti, kaip elgsiuosi, apie ką šnekėsiu, ko klausiu, kur jį vešiu, ką parodysiu, bet atvažiuoji ir staiga rankos nusvyra: matai, kad tavo scenarijus visiškai netinka. Ir tu dar nežinai, nesupranti, kokia tai situacija. Tave ji pagauna, panardina, įklampina, o tu stovi ir mirksi, nes nežinai, ką dabar daryti, kaip reikės išsisukti iš tokios padėties“, – atvirai kalbėjo žurnalistė.
Studijoje neverkia
Nors P. Galkontaitės jautrios laidos žiūrovą priverčia ne kartą nubraukti ašarą, pati vedėja studijoje niekada neverkia.
„Studijoje kalbėdamas su pašnekovu tu paprasčiausiai negali verkti. Tu esi įsitempęs, nes turi galvoti, kas bus toliau, matai, į kurią pusę nukreiptos kameros. Viską vertini vienu metu, pradedi nerangiai sukiotis tam, kad pašnekovą atsuktum į kameras. Tuo metu mažiausiai rūpi emocijos, neleidi joms gyvuoti, nes esi užimtas visiškai kitu dalyku. Visai kitaip, kai montuojame laidą. Tai vienas iš įdomiausių momentų. Tada jau viską žinai, kaip ten kas susitiko, kaip ten kas buvo, kas pavyko ar nepavyko. Viską matai atsipalaidavęs, esi ramybės būsenos, ir tada jau braukiu ašaras nuo skruosto“, – prisipažino P. Galkontaitė.
Palmira retai kada verkia iš skausmo. Dažniausiai moteris ašarų negali sulaikyti tada, kai ją užvaldo geros emocijos.
„Skausmas mane sustingdo, o gražios emocijos labai jaudina. Iš grožio galiu apsiverkti“ – pabrėžė.
Ją graudina tai, kas gražu, kas jautru, kaip antai staigmena per Egidijaus tėčio aštuoniasdešimtmetį, kurią suruošė vyro šeima. Egidijaus tėčio mylimas anūkas dirba ir gyvena Danijoje. Jis metė visus darbus ir atvažiavo pas senelį į Tauragę.
„Senelis prie šventinio stalo labai norėjo matyti visus artimiausius žmones. Apie tai, kad atvažiuoja jo anūkas, net nenutuokė. Ir štai atsidaro durys, pro jas įžengia gražiai pasipuošęs anūkas. Tai buvo be galo jautru“, – sako Palmira.
Eteris – ne dviem
Kadangi Egidijus ir Palmira aktyvūs žurnalistai, jiems būti kartu viename kadre sudėtinga.
Jie kartu bandė vesti laidą „Nakviša“, bet suprato, kad to neįveiks. Todėl pora pradėjo keistis. Vieną savaitę laidą vedė Palmira, kitą – Egidijus. Sutuoktiniai save išbandė ir radijo eteryje – ne tik vedė laidą, bet ir kviesdavo pašnekovus.
„Mes turime savo nuomones, esame aktyvūs, vienas kitą nutraukiame ir užgožiame. Tai pastebėjome ne tik mes, bet ir režisieriai. Kai laidą vedame atskirai, kiekvienas turime savo spalvas, intonacijas, stilistiką. Be to, dalindamiesi darbu turėjome ir mažesnius krūvius, tad beveik išvengėme stresinių situacijų“, – „Sekundei“ pasakojo P. Galkontaitė.
Šeima įsitikinusi, kad tiesioginiame eteryje laidas vesti gali tikrai ne kiekvienas. Ryškios asmenybės dažnai viena kitą užgožia ir tenka žiūrėti vedėjų dvikovą.
Lemtingi žodžiai
Palmiros ir Egidijaus draugystė užsimezgė senokai. Tai nebuvo meilė iš pirmo žvilgsnio, priešingai – abu pasakoja, kad iš pradžių vienas kitam visiškai nepatiko. Tačiau Egidijui tuomečio televizijos generalinio direktoriaus Laimono Tapino ištarti žodžiai: „Tik žiūrėk, nesusidėk su ja“ buvo lemtingi.
„Žinojau, kad vienoje laidoje būsiu vienas iš vedėjų, o prie manęs prisijungs po dekretinių atostogų grįžusi ir labai darbo išsiilgusi, daug šnekanti, juodais garbanotais plaukais moteris. Nebuvau jos matęs, todėl, išgirdęs perspėjimą, nustebau. Ir vis dėlto tai buvo lemtingi ir įžvalgūs žodžiai. Kas galėjo pagalvoti, kad viskas taip pasibaigs“, – svarstė Egidijus.
Pasak Palmiros, jausmai augo pamažu. Tuo metu kiekvienas turėjo savo gyvenimą, šeimas, skirtingą draugų ratą. Egidijus per tą laiką spėjo vesti ir išsiskirti.
Meilės liepsnelės kibirkštėlės rusenti pradėjo po trejų darbo kartu metų. Moteris neslepia, kad per tą laiką buvo daug skausmo, abejonių, neigimo, kol galiausiai viską į vietas sudėliojo į pasaulį atėjęs poros sūnus Kristupas.
Kartu žiūri filmus
Sutuoktiniai grįžę po įtemptos darbo dienos kiekvienas sėda prie savo kompiuterio. Be to, Palmira mėgsta skaityti knygas, žiūrėti serialus arba megzti. Moteris neslepia, kad visą dieną bendraudama su žmonėmis išvargsta, todėl namuose norisi atitrūkti nuo darbų.
P. Galkontaitės draugės žino, kad jai vakare geriau neskambinti, nes stengsis kuo greičiau baigti pokalbį. Netikėti skambučiai vakarais Palmirą kartais priverčia krūptelėti. Vienintelis žmogus, su kuriuo ji vakarais šnekasi telefonu, – mama.
Kartais ji žiūri vyro rekomenduotus filmus. Mat Egidijus jau seniai domisi kino istorija ir yra surinkęs nemažą DVD kolekciją. Kaip juokauja, rengiantis kino festivaliukus, o juose Palmira yra vienintelis kviestinis žiūrovas.
„Visų pirma jai paaiškinu, kodėl išrinkau būtent tokį filmą, kodėl jis mane sudomino. Rodau tuos filmus, kuriuos norisi žiūrėti dar kartą. O didžiausias pripažinimas būna tada, kai Palmira, pažiūrėjusi filmą, paprašo jį įrašyti, kad panorusi galėtų antrą kartą peržiūrėti“, – pasakojo Egidijus.
Jis pabrėžia, kad grįžus po darbų geras filmas atitraukia net blogiausias mintis. Tačiau, anot jo, negalima žiūrėti atsitiktinių filmų, kaip ir valgyti bet ko arba bet kokios knygos skaityti. Viską reikia rinktis protingai.
„Esu kaip kempinė – viską sugeriu. Jei filmas iš tiesų geras, jis mane giliai paveikia ir negaliu ramiai užmigti, galvoje sukasi įvairios mintys ir išgyvenimai. Todėl turiu kitą būdą ir visiškai nesivaržau, kad man patinka žiūrėti serialus“, – neslėpė Palmira.
„O siaube! Mane iš proto varo jos serialai. Sutinku, yra gerų, turiningų, vaidina puikūs aktoriai, bet aš vis tiek nesuprantu, kaip galima žiūrėti tuos serialus“, – į pokalbį įsiterpia Egidijus.
Knygas skaitė po antklode
Be serialų, Palmira mėgsta skaityti. Nors pastaruoju metu prie jos lovos padėtos skirtingų žanrų keturios knygos, labiausiai jai patinka grožinė literatūra. Moteris joje randa nemažai atsakymų.
E. Knispelis prisimena, kad buvo tas vaikas, su kuriuo tėvams teko pavargti. Egidijaus kambaryje stalinė lempa degdavo iki pirmos valandos. Kiekvieną naktį tėvai eidavo į jo kambarį išjungti šviesos, nes Egidijus negalėdavo atsitraukti nuo skaitomų knygų.
„Tėtis net saugiklius išjungdavo. O aš turėdavau pasiruošęs žibintuvėlį. Su juo lįsdavau po antklode ir toliau skaitydavau. Knygos mane taip užkabindavo, kad negalėdavau sustoti“, – pasakojo E. Knispelis.
Jis prisimena, kad taip būdavo ne tik mokykliniais, bet ir studijų metais. Vyras nežino, kas atsitiko, bet pastaruoju metu jis perskaito vos šešis puslapius ir knygą užverčia. „Intriga baigiasi dar net neprasidėjusi“, – šypsosi.
Rengia staigmenas
Nors Egidijui nepatinka švęsti savo gimtadienių, Palmira juos padaro prasmingus ir įsimintinus. Kone geriausiai prisimena savo keturiasdešimtmetį, kai žmona jam paruošė staigmeną.
„Tą dieną Palmira neatsitraukė nuo telefono. Supratau, kad ji kažką rezga. Nors gimtadienis man paprasta diena, žinodamas, kad laukia staigmena, gražiai apsirengiau. Pas mane atvažiavo draugas ir pasiūlė vykti į vieną iš senamiesčio kavinių. Pasiėmiau filmavimo kamerą, fotoaparatą ir nuvažiavome į Jaunimo teatro kavinę. Pravėriau duris, o ten didžiulė minia mano artimiausių draugų, giminaičių, buvusių bendraklasių, kurių nebuvau matęs dešimt metų. Buvau nustebęs, bet labai patenkintas“, – prisiminimais dalinosi Egidijus.
Kadangi Palmiros ir Egidijaus gimtadieniai skiriasi vos keliomis dienomis, anksčiau šeima juos švęsdavo šiltuose kraštuose. Net ir atostogas rinkdavosi egzotiškose šalyse. Tačiau jau kurį laiką jie atostogauja Molėtų rajone esančioje sodyboje.
Dovilė BARVIČIŪTĖ
