Portalo tv3.lt skaitytojas Tomas (tikrieji vardas ir pavardė redakcijai yra žinomi) pasakojo, kad jam irgi teko susidurti su panašia situacija, kaip ir Gabijos g. daugiabučio gyventojams.
„Gyvenu Vilniuje, Kartonkiemyje, taip vadina rajoną ir namus prie BIG prekybos centro, S. Nėries gatvėje. Esu iš Šilalės, mažo miestelio, kur tėvai tikrai piniguose nesimaudo. Tad atvykęs į Vilnių pradėjau dirbti jau antrame kurse. Pinigus žinoma pradžioje taškiau, kaip ir visi studentai, nes reikėjo pasidžiaugti laisve, pasirodyti prieš merginas.
Tačiau vėliau, tik pabaigęs universitetą pradėjau taupyti, nes palikau darbą kavinėje ir įsidarbinau, vadybininku. Pradžioje alga nebuvo didelė, tačiau po poros metų perėjus į kitą konkuruojančią įmonę ėmiau uždirbti daugiau. Todėl pradėjau žvalgytis nuosavo būsto kartu su būsima žmona, nes gyvenome nuomojame senos statybos daugiabutyje“, – pasakojo Tomas.
Pasak jo, pinigų jis daug susitaupęs neturėjo, o kainos tuo metu kilo, kaip ant mielių.
„Todėl butus reikėjo pirkti iš brėžinio, nes jeigu nueini apžiūrėti kokio buto gyvai, tai turi konkuruoti su tokiais, kurie grynaisiais atmojuoja didžiulę pinigų sumą. Jie iš karto vietoje nusiperka butą. Su būsima žmona laukėme šeimos pagausėjimo ir pagalvojome, kad pradžiai, kol būsime trise, mums užteks ir nedidelio butuko, 1-2 kambarių. O jei sugalvosime dar vieną vaiką auginti, tada parduosime mažesnį ir nusipirksime didesnį.
Taip ir atradau tuo metu dar miesto pakraštyje, S. Nėries gatvėje statomus butus. Aišku pasižiūrėjau pirma brėžinius. Vėliau nuvykau į vieną baigiamą statyti daugiabučių pažiūrėti kaip viskas atrodo. Mums viskas tiko, tad nusprendėme įsigyti butą“, – pasakojo vyras.
Anot jo, su būsima žmona jie net neįtarė, kas jų laukė toliau.
„Bloga nuojauta pradėjo kamuoti tada kai atsikraustėme ir jau gyvenantys kaimynai pradėjo pasakoti pirmąsias istorijas. Pirmiausia pajutome, kad jei kaimynas nuleidžia vandenį tualete devintame aukšte, tai girdi kaimynai ne tik žemiau esančiame, bet ir penktame aukšte.
Ką jau kalbėti apie kokius nors balius. O jų pradžioje būdavo daug, kiekvieną savaitgalį, nes naujakuriai kvietėsi svečius ir džiaugėsi nauju būstu. Tad ramių vakarų tikrai trūkdavo“, – sakė Tomas.
Anot jo, ko gero statybininkai nežinojo, kas yra garso izoliacija.
„O po pusmečio pradėjo lįsti kitoks brokas. Pirmiausia pradėjo skilinėti lubos ir sienų kampai. Pas vienus mūsų kaimynus, pradėjo skilinėti ir sienos. Tik tada niekam kažkokia apsauga nerūpėjo ir niekas tuo nesirūpino.
Vėliau pradėjo užsikimšti kanalizacija, tada brokas perėjo į laiptines. Atsilupo plytelės ir ėmė skilinėti sienos. Po kelių metų, jau nebeapsikentėme, nes norėjome dar vieno vaiko, bet spaustis nedidelėje erdvėje nebeketinome“, – pasakojo vyras.
Tačiau pasak jo, nusprendus parduoti brokuotų butų ir namų jau niekas nebenorėjo, o Kartonkiemis jau buvo pagarsėjęs savo prasta kokybe.
„Tad butą teko parduoti su minusu. Išėjo taip, kad pardavęs butą, dar likau skolingas bankui. Aišku, tai nebuvo dideli pinigai, bet vis tiek galvojame, kad butai kasmet brangsta, tačiau mano atveju taip neatsitiko.
Manau, kad dėl šios situacijos kaltas statybininkų godumas ir aplaidumas. Butus juk jie pardavinėjo kaip gerus ir kokybiškus, sakė, kad jie ekonominės klasės. Iš kur mums žinoti, kad vėliau ten skilinės sienos. Iš kur žinosi, kad šitame skruzdėlyne neturėsi net vietos mašinai pasistatyti?
Tačiau pikta ir ant valdžios. Niekam neįdomu, kokios kokybės butai pardavinėjami. Bet to, Pašilaičiuose ir Perkūnkiemyje tikras skruzdėlynas, ten net darželių nėra. Šie rajonai yra valdžios gobšumo, aplaidumo ir korupcijos simbolis“, – piktinosi vyras.
Susidūrėte su panašia problema? Papasakokite mums, konfidencialumą garantuojame.
