Šiandien - Ramūno Motiekaičio „Jouissance“ ir Gintaro Sodeikos & Gagarin Dream „Inductance“
Antrąją festivalio dieną (balandžio 19 d.) laukia lietuviškos e-muzikos naujienos. Šiuolaikinio meno centre bus atliekami du specialiai „Jaunos muzikos“ festivaliui sukurti Ramūno Motiekaičio ir Gintaro Sodeikos audiovizualiniai projektai, apie kuriuos iš anksto tegalima pasakyti: „abejingų neliks“.
Tai ne tie autoriai, kurių kūryba palydima mandagiais plojimais ar bereikšme tyla. Kaip jau įprasta, ir Motiekaičio, ir Sodeikos idėjos – beje, retai apsiribojančios vien muzika – nuolat kelia diskusijas ar net aršius ginčus.
Vos įstojęs studijuoti kompoziciją pas Osvaldą Balakauską, Ramūnas Motiekaitis apstulbusiai egzamino komisijai vietoj „normalios“ kūrinio partitūros įteikė… juodo popieriaus kvadratą su užrašu „Čia buvo muzika“. Reikia pripažinti, ir vėlesnės šio menininko kūrinių koncepcijos – ne tik originalios, bet ir provokuojančios daugybę aliuzijų – kartais pasirodydavo gal net svarbesnės už pačią muziką. Jau nuo ankstyvųjų Motiekaičio opusų, kurių didžiąją dalį sudaro elektroninės kompozicijos vienodu pavadinimu „Mobile“, muzika dažnai tampa sudedamąja audiovizualinio organizmo dalimi. Šiuose kūriniuose nebeatskirsi, ar tai hepeningas, ar instaliacija, o gal performansas?
Šių metų festivaliui Ramūnas Motiekaitis kartu su vaizdo menininku Pauliumi Sluškoniu parengė daugiau nei pusvalandžio trukmės kompoziciją „Jouissance“ (2006). Kūrinio anotacijoje kompozitorius siūlo pasimėgauti malonumais, nes: visų pirma muzika yra medija; antra medija, anot „vienos iškalbingos merginos“, yra masažas (smegenų, o gal ausų?); o svarbiausia, masažas yra „ne tik kad sveika, bet ir malllonu“. Taigi lieka tikėtis, kad minimalistiniai vaizdai neišvargins akių, o intensyvus muzikos srautas gerai išmasažuos klausytojų ausis.
Į standartinius rėmus sunkiai įspraudžiama ir Gintaro Sodeikos kūrybinė veikla – nuo hepeningų iki „akademinio techno“. Jau antrą kartą Sodeika tampa geriausiu sezono teatro kompozitoriumi (jis sukūrė muziką beveik visiems Oskaro Koršunovo spektakliams): 1998 m. kompozitorius pelnė Kristoforo apdovanojimą, o vos prieš mėnesį jam buvo įteiktas Auksinis scenos kryžius. Jis sugeba suderinti reprezentatyvias visuomenines ir valstybines pareigas (anksčiau Lietuvos kompozitorių sąjungos pirmininko, Kultūros viceministro, o šiuo metu Lietuvos autorių teisių gynimo asociacijos agentūros prezidento bei Lietuvos muzikos ir teatro akademijos Elektroninės muzikos studijos vadovo) ir ekscentriškus pasirodymus, kuriuose žaidimas ir teatras tampa bene svarbiausiais kūrybos šaltiniais.
Todėl turbūt neverta stebėtis, kad ir pasirašydamas po naujausiu savo kūriniu „Inductance“ (2006), kompozitorius susidvejina: Gintaras Sodeika & Gagarin Dream. „Inductance“ – tai audiovizualinė kompozicija fortepijonui, elektronikai ir videoprojekcijai, kurios pavadinimo reikšmė aiškinama itin technokratiškai („induktansas – tai kintamosios srovės elektros varža dėl elektros grandinės ar jos dalies induktyvumo“). Tačiau anot kompozitoriaus, ši fizikinė ezoterika yra tiek pat tiesiogiai susijusi su jo kūrinio idėja, kaip ir indukcija – nervinių centrų jaudinimas ir slopinimas – su muzikos atsiradimu…
Galima tuo patikėti „avansu“ arba ne, o galima patiems įsitikinti, ar tai tiesa, atėjus šiandien 19 val. į Šiuolaikinio meno centrą. Taigi, kaip kviečia Ramūnas Motiekaitis, „pasimallloninkite“.
