Šią vasarą jau antrą kartą teko dalyvauti vestuvėse. Nepaisant to, mano tekstas tikrai nebus apie tai, kad dalyvavimas procese sukėlė norą ištekėti. Šįkart kalbėsiu apie tradicines vestuves ir jų poveikį žmonėms, šią šventę įsivaizduojantiems kitokią nei prieš dešimtmetį ar dar anksčiau.
Praleidę kelis tradicinių vestuvių etapus, nusikelkime į jaunųjų sutikimo momentą. Iki jam prasidedant labiausiai bijojau vieno, kad pasibaigus subtiliajai daliai – žiedų apsikeitimui bažnyčioje – atvykus į pokylio vietą, neišlįstų vienas ar du garbingo amžiaus vyrai su akordeonais visa gerkle plėšiantys „Už stalo!" Atsitiko tradiciškai, tiksliau taip: ko bijosi, tas ir bus.
Tiksliai nebepamenu, ką tą akimirką, kai išlipome iš automobilių, dainavo vyriškis, bet jau tada, kai jis pravėrė burną, aš supratau, kad viskas bus taip, kaip eilinį kartą. Jaunoji, išlipusi iš prabangaus vienetinio Lietuvoje kabrioleto, turėjo uždėti sauskelnes baisiai lėlei, primenančiai grėsmingai mirksintį žaislą iš fantastinės pasakos vaikystėje. Negana to, jai, norinčiai padėti būsimajam vyrui, dar teko mostelėti kirviu ir įskelti malką.
Aš stebėjau ir galvojau: dieve, kirvis visai netinka prie tos unikalios, jaunosios rankomis iki paskutinio siūlelio išdailintos suknelės (procesas truko daugiau kaip pusmetį). šiuolaikiškas jaunųjų įvaizdis tarsi reikalaute reikalavo raudono kilimo skambant kukliai smuiko ar violončelės muzikai.
Jaunajai ir jaunikiui „įrodžius“, kad jie pasirengę šeimyniniam ūkiškam gyvenimui, visi susėdo prie stalo. Čia manęs laukė dar viena staigmena – pasirodė, kad dainingasis bočius turi kompanioną – tokio paties garbaus amžiaus kaip jis. Vienintelis plika akimi tarp jų matomas skirtumas – muzikos instrumentas. Vienas groja akordeonu, kitas – „vargonėliais“.
Tandemas taip stengėsi, kad, rodėsi, širdį atiduoda: nei valgė, nei gėrė, nuolat grojo: nuo Rimiškio repertuaro iki kapelų žymiųjų hitų „Mano namas vijokliais apaugęs“. Didžioji dalis auditorijos buvo žmonės per 50 m. Nuolat aidėjo susižavėjimo kupini šūksniai: kokios dainos, kokie muzikantai, kokios vestuvės! Aš stebėjau auditoriją, ypač jaunosios kartos atstovus – jie irgi įsijautę „plėšė“ tėvų ir senelių kartos dainas.
Vis dėlto galvoju, kad šventėje tikrai buvo daugiau nei vienas žmogus, mąstantis taip pat, kaip aš: kam per bene gražiausią šventę gyvenime linksminti senąją kartą, o pačiam tiesiog būti žavintis tuo, kad kitiems gerai. Vestuvės – šventė dėl savęs, ne dėl kitų. Kodėl taip sakau? Nes žinau, kad jaunoji važiuodama automobiliu ar darbuodamasi namuose tokios muzikos, kokia skambėjo per vestuves, tikrai neklauso.
Pasitelkus šiek tiek fantazijos, už tuos pačius pinigėlius galima sukurti kur kas subtilesnę muzikinę atmosferą. Pavyzdžiui, valandai pasikviesti Europos folkloro teatrą „July Veruz“. Svečiai po tokio ekstravagantiško pasirodymo, tikėtina, liktų sužavėti ilgiems metams. Sakysite – o kas po to? Po valandos neeilinės pramogos, gali valandą svečius linksminti vyresnės kartos atstovai – pateikdami panašų repertuarą, kuris buvo aptariamose vestuvėse. O paskui... Iki ryto galima šėlti pagal kokio nors charizmatiško DJ muziką. Ir visiems bus gerai – neliks nusivylusių, nepatenkintų ar nesupratusių.
Ir dar norėčiau porą žodžių tarti apie piršlius. Ar jie reikalingi šiuolaikinėse vestuvėse? Gal užtektų jauno ir energingo, subtilią programą galinčio svečiams pateikti šventės vedėjo?
Visai nemalonu iš šalies stebėti jaunuosius bučiuotis mokančius piršlius, užlipusius ant kėdės (piršlienė proceso metu grakščiai buvo užmetusi koją piršliui ant liemens). Senosios kartos reakcija – juoko pliūpsniai, iš akių besiveržiančios ašaros. O kas jiems belieka? Juk tokių vaizdų, kurie mūsų kartos nė kiek nestebina, jie niekur kitur nematė – tik per vestuves turėjo progą paganyti akis į „šlapesnį“ bučinį „plėšiančius“ jaunesnės kartos atstovus.
Čia jau radau bendraminčių. Jaunimas, tai stebėdamas, nė kiek nesijuokė, kai kurie net akis nuleido.
Dar labiau nejauku pasidarė, kai svečiai vienbalsiu pradėjo skanduoti sovietmečiu populiarią piršlio orumą žeminančią frazę – „piršlelis ožys, ožys, ožys“. Kur čia linksmumas?
Nepatiko man ir kočėlų dovanojimas bei kiti žaidimai. Netgi nepatiko pusvalandį rodoma prezentacija: ant sienos keitėsi jaunųjų nuotraukos: įsitaisiusių aukštoje pievoje, besibučiuojančių, einančių už rankų susikabinusių, apsikabinusių.
Visi žiūrėjo ir tylėjo, nebuvo jokių komentarų? Ką tuo norėta parodyti? Kad jaunieji gražūs – tai ir taip aišku; kad jaunieji myli vienas kitą ir yra pasiryžę amžinai būti kartu – čia dar pažiūrėsime. Galima buvo padaryti kažką intensyvesnio – video su komentarais, gražia muzika ar dar kažką panašaus, kad stebint netektų žiovauti ar galvoti: o kada tai baigsis. Žodžiu, padaryti kažką tokio, kas atspindėtų jaunųjų kelią iki vestuvių, parodytų, kaip ateita iki dienos, kai jaukioje mažoje bažnytėlėje sumainyti balto aukso žiedai.
Žmonės, būkite kūrybingi – leiskite sau šėlti, nepasiduokite senosios kartos provokacijai – daryk vestuves tokias, kaip priklauso.
Šiaip ne taip sulaukusi šventės pabaigos, neištvėriau ir parašiau žinutę dukterėčiai: „Pagavau puokštę – laukite į lietuviškus kanonus netelpančio tęsinio“.
Vėjūnė Kubilė
