Neformali jaunimo veikla – pikantiška virtuvė. Čia niekas nepateikia gatavo patiekalo – tenka pačiam rinktis ingridientus ir griebtis puodo. Žiūrėk, gal jau visai greitai savo valgiais gėrėsies ne tik pats, bet ir kiti. Tačiau jaunimas nemėgsta eksperimentuoti.
Vis dažniau girdžiu jauną, pasitikintį savimi, ambicingą jauną žmogų sakant: „Nenoriu“. Nenoriu veikt, nenoriu kurt, galvot, daryt, nenoriu rodyt iniciatyvos. Bėgsiu į „tūsą“, diskoteką, rymosiu pasirėmęs ant parko suolelio su buteliu rankoje. Arba dar geriau – sėdėsiu apsikabinęs kompiuterį, spoksosiu į spalvotą televizoriaus ekraną kol akis įskaus, maigysiu telefono mygtukus iki sutrunyjimo. Na, ko daugiau reikia! Iš tikrųjų, pasirinkdami keturias savo kambario sienas mes, jaunimas, prarandame daug. Atsisakome svarbiausio – erdvės, kurioje galime reikštis.
Lygiai prieš metus rudeniniame Lietuvos Moksleivių Sąjungos asamblėjoje – forume buvo diskutuojama ir nagrinėjama ši jaunimo neaktyvumo dilema. Paaiškėjo, jog daugelis jaunuolių skundžiasi nerandantys informacijos apie galimus jaunimo saviraiškos būdus. Tai garsusis „Atnešk Ant Lėkštutės“ reiškinys. Norom nenorom į galvą lenda klausimas, ar jaunuoliai tada išvis moka naudotis internetu, kuriam kas dieną paskiria didžiąją dalį savo laisvo laiko? Juk jame kimšte prikimšta informacijos apie jaunimo organizacijų, neformalių grupių ir klubų veiklą, konkursus, renginius ar akcijas atrakcijas. Tik 30% jaunuolių nusipelnė medalio už atvirumą: prisipažino visiškai nenorintys niekur dalyvauti ir nematantys prasmės. Apie prasmę kiek vėliau, o dabar negaliu nepareikšti apmaudo, jog jaunimo „silpnos regos“ požymiai pasireiškia ne tik prasmės ieškojime, bet ir kasdieninėje jų aplinkoje – mokykloje.
Daugelyje mokyklų sukuriama speciali terpė jaunimui reikštis – tai savivalda. Kai kurie mokiniai nuo savivaldos slapstosi apatijos skydais. Jie mano, kad savivalda tai mistinis, nykus, nuobodulio sklidinas, tik su rimtais mokyklos reikalais, susijęs reiškinys. Bet, lipdydami tokią etiketę, klysta: savivalda – pirmas žingsnis į aktyvų gyvenimą. Savivaldos paskirtis ne tik sujungti vienos mokyklos mokinius, drauge aptarti aktualias mokykloje sutinkamas problemas, bet ir pareikšti nuomonę, o svarbiausia – vykdyti kūrybinę, organizacinę veiklą. Paprastas pavyzdys: mano mokykloje savivaldos nariai (o jais gali tapti visi norintys) kuria linksmus, nuotaikingus renginius, akcijas, realizuoja gimusias idėjas. Pasyvų dalyvavimą mokyklos savivaldoje galima pateisinti teiginiu, jog mokykla – mokslo ir žinių įgijimo, o ne pramogavimo vieta. Tačiau pramogų kūrimas sau ir kitiems moksleiviams tolygus neformaliam ugdymui, teikiančiam galbūt net didesnę naudą nei formalus.
Mokyklos savivaldos dalyviai čia pirmąsyk pajunta atsakomybės, veiklumo svarbą, atsikrato baimių. Jaunuoliai, dalyvaujantys jaunimo veikoje, išmoksta pažinti save ir aplinkinius, formuoja savo siekius ir naują ateities viziją. Aktyvūs jaunuoliai – tai ateities pamatas, kaip teigia ne vienas straipsnis, televizijos laida ar knyga. Jų įgauta patirtis svarbi ne tik pačių tobulėjimui, bet ir aplinkiniams.
Apie jauno žmogaus galimybių platumą kalba gausybė organizacijų. Štai Tarptautinė Jaunimo Bendradarbiavimo Agentūra (JTBA) siūlo jaunuoliams griebtis parkerio ir išbandyti save rašant jaunimo iniciatyvą ar tarptautinių mainų projektus. Galbūt nusišypsos laimė ir ES programos projektą finansuos. Lietuvos Jaunimo Organizacijų Taryba (LiJOT) kviečia į jaunimo mokymus, seminarus, mainus, skatina aktyviai reikštis. Lietuvos Moksleivių Sąjunga (LMS) Ir Lietuvos Moksleivių Parlamentas (LMP) siūlo burtis mokyklinio amžiaus jaunuolius. Jaunimui reikia tik išsirinkti savo veiklos kryptį.
Taigi galiausiai norėčiau paskatinti jaunimą domėtis visuomeninėmis organizacijomis. Faktas, jog didėjant amžiui – didėja aktyvumas, džiugina, tačiau išgirdusi, jog jis lygus 30%, noriu nubraukti ašarą. Jaunuoli, atsimerk!
Rasa Gražytė
