Prieš ketverius metus įkurtos „Bebro blyninės“ direktorė Elvyra Šiukštaitė sako, kad verslą galima padaryti ir Lietuvoje, tačiau tam reikia drąsos ir ryžto. Jaunos verslininkės istorija atrodo beveik kaip sapnas, nes būdama vos dvidešimties kartu su bendraminčiu nepabijojusi imtis nuosavo verslo, šiandien jau raško jo vaisius ir kalba apie verslo plėtrą.
Kaip kilo idėja kurti blynų verslą?– Balsas.lt paklausė jaunosios verslininkės.
Prieš ketverius metus su draugu Artūru (Artūras Ždanovičius – verslo partneris, aut. past.) nuvažiavome į Prancūziją ir mums labai patiko gatvėje stovintys prancūziškai apsirengę virėjai, kurie kepė vienos rūšies blyną su „Nutella“. Grįžus iš Prancūzijos, aš likau be darbo. Buvo pavasaris ir kilo idėja, kad vasarą būtų smagu padirbėti prie jūros. Taip bemąstydami sugalvojome, kad galime užsiimti panašia veikla, kaip Prancūzijoje. Beliko tik pritaikyti mūsų rinkai tuos blynus, padaryti juos ne tik saldžius, nes lietuviai labiau mėgsta mėsiškus. Sukūrėme meniu ir atidarėme savo pirmąjį kioskelį, kuriame patys ir dirbome. Jį pastatėme Šventojoje prie plento, aš pati jame dirbau, man padėjo Artūras ir mano mama. Sėkmingai padirbėję vasarą, nusprendėme šiek tiek išsiplėsti.
Bebro blyninė (Bebro blyninės nuotr.)
Ar tuo metu, kai kūrėtės, blynų verslas buvo laisva niša?
Tuo metu, kai pradėjome, tikrai nebuvo labai daug konkurentų. Žinojau, kad yra „Gusto blyninė“, bet ji buvo labiau kaip kavinė, o mes sugalvojome greito maisto principą „grab and go“ (pasiimi ir eidamas valgai). Pagalvojome, kad idėja prigytų, nes lietuviai – blynų tauta, mėgsta juos.
Ar daug konkurentų turite dabar?
Po to, kai mes atsidarėme, jau kitais metais Palangoje įmonės, kurios kepdavo kebabus, pradėjo kepti ir blynus. Jiems tas verslas nelabai sekėsi, neturėjo jie išskirtinumo, nes užsiimdavo viskuo ir dar kepė blynus. Pajūryje, kur mes daugiausiai dirbome, pirmais metais atsirado 2 blyninės. Šiais metais jau yra ir tokių kioskelių, kurie užsiima išskirtinai blynų kepimu.
Bebro blyninė (Bebro blyninės nuotr.)
Kaip kilo blyninės pavadinimas? Iš kur atsirado bebras?
Kai kilo mintis kepti blynus prie Liepojos plento, ta vieta buvo prie miško ir upės. Iš karto supratome, kad blynų kepimą reikėtų orientuoti į vaikus ir jaunas šeimas. Pagalvojome, kad reikėtų padaryti kažkokį pasakišką siužetą. Kilo mintis, kad blynai bus pavadinti, tarkime, „laputės blynas“, „vištytės blynas“ ir pan. Tada pagalvojome, kad reikėtų blyno ir su žuvimi „bebro blyno“. Vos ištarus šiuos žodžius, su draugu susižvalgėme ir nutarėme, kad skamba. Nuo tos minties ir kilo pavadinimas. Tuo labiau, kad toje vietoje (prie plento) buvo labai daug bebrų užtvankų, tad pavadinimas derėjo ir prie aplinkos.
Sakote, kad Lietuva blynų tauta, bet ar buvo tam tikras pereinamasis laikotarpis pripratinti pirkėjus prie neįprastų skonių blynų, pavyzdžiui, kad ir „bebro blyno“ su žuvimi?
Pirma reakcija aišku buvo „kas čia per blyninė“, bet visiems iš karto buvo labai smalsu. Nepatikliai žiūrinčių skeptikų nebuvo, kadangi mes stengėmes viską daryti labai kruopščiai, tvarkingai, kad mūsų kioskelis atrodytų gražiai ir keltų apetitą. Žmonės ateidavo, pamatydavo, tada pagirdavo, kad labai graži idėja. Rinka labai gražiai pasižiūrėjo į mūsų blynus.
Bebro blyninė (Bebro blyninės nuotr.) (nuotr. Balsas.lt)
Su kokiomis problemomis teko susidurti verslo pradžioje?
Sunkiausia buvo biurokratija, leidimų gavimas, įmonės steigimas. Mums tuomet buvo po dvidešimt metų. Kai ėjome, tarkime, į savivaldybę ar maisto veterinarijos tarnybą, labai skeptiškai žiūrėdavo „kas čia per jaunikliai“, „auksinis jaunimėlis“. Labai buvo sunku, mes lyg buvome smukdinami – buvo toks psichologinis momentas. Kitas dalykas, kad mums trūko ir pažinčių, ir patirties. Labai viskas yra užpainiota, jeigu tu nori gauti kokį nors leidimą, tave siuntinėja iš kabineto į kabinetą. Tai labai ilgai užtruko, pirmą vasarą mes atsidarėme turbūt tik birželio pabaigoje. Vien tik dėl leidimų sugaišome kažkur apie pusantro mėnesio.
Iš kur buvo drąsos dvidešimties pradėti verslą nuo nulio?
Iš kur ta drąsa, nežinau (juokiasi – aut. past). Iš tikrųjų Artūras, mano kolega, labai entuziastingas žmogus, jis netgi tuo momentu, kai aš jau sakydavau „viskas, nieko nebeišeis“, sakydavo „ne, darom, bandom“. Jis turėjo pasiryžimo, o mes kartu sudarėm puikią komandą. Niekas nepaskatino mūsų, neturėjome tėvų, kurie mus finansuotų, patys viską darėme.
Kaip jūs galvojate, ar kitoje šalyje tokį verslą pradėti būtų buvę lengviau?
Ir dabar turime idėjų verslus perkelti į užsienį. Manau, kad nebūtų buvę lengviau, dėl to, kad reikėtų iš naujo pažindinti su visa teisine baze, su kitos šalies reikalavimais. Jeigu tai būtų ne angliškai kalbanti šalis, didelis trūkumas dar būtų ir kalbos barjeras.
Kaip jaunai, prieš ketverius metus įkurtai blyninei, pavyko išgyventi krizę?
Kadangi mūsų verslas nuo pat pradžių buvo sezoninis, kai lietuviai atvažiuodavo atostogauti į Palangą, per atostogas jie ne taip kruopščiai tuos pinigus ir skaičiavo. Vasaros metu nelabai jautėme ekonominį nuosmukį, žmonės kaip pirko blynus, taip ir pirko. Bet per krizę neleidome sau atidaryti stacionarios, nuolat veikiančios blyninės. Tik dabar, tikiuosi jau pragyvenus tą laikotarpį, atidarysime nuolatinę blyninę Vilniuje. Nuostolis galbūt buvo tas, kad negalėjome turėti stacionarios blyninės, nenorėjome rizikuoti. O šiaip žmonės valgė blynus ir per krizę.
Kuriant naują verslą yra sakoma, kad jis pradeda geriausiu atveju atsipirkti tik po dvejų – trejų metų. Jūsų atveju, ar atidarius blyninę, iškart pajutote, kad verslas pasiseks, ar pirmieji metai buvo gana neramūs?
Labai nenorėčiau, kaip sakoma, verslo „nužiūrėti“, bet iš tikrųjų iš karto pamatėme, kad mūsų blyninė populiari. Pirmais metais turėjome tik vieną „tašką“, antraisiais metais atsidarė mūsų mobilioji blyninė, trečiais mes jau turėjome tris „taškus“, šiemet jau buvo penki, kitąmet planuojame apie 7-10.
Pradėję verslą, atradote ir įdomią nišą – su blynu kioskeliu keliauti po vasaros muzikos festivalius Lietuvoje. Kaip kilo toks sumanymas?
Pats pirmas „Bebro blyninės“ pasirodymas viešumoje masinių renginių metu buvo Vilniaus Rotušės aikštėje per ledo skulptūrų parodą. Tuo metu kaip tik buvo Užgavėnės ir mums pasiūlė paprekiauti blynais. Mes ten padirbėjome ir pamatėme, kad tai pakankamai apsimoka. Po to dalyvavome Kaziuko mugėje ir supratome, kad galime dirbti masinių renginių metu. Buvo dar keli kiti renginiai, o tada atradome festivalius. Mintis buvo ne važiuoti į konkrečius festivalius, bet ten, kur susirenka daug žmonių. Pagal tai mes peržiūrėjome visus renginius ir pradėjome važinėti. Iš pradžių buvome vieni, o dabar jau yra ir dar viena blyninė, kuri važinėja „ant ratų“.
Ką galėtumėte patarti jauniems versliems žmonėms, kurie norėtų imtis verslo, bet turi daug baimių, kad nepasiseks?
Manau, kad verta bandyti, verta kurti verslus, bet svarbiausia reikia turėti užsispyrimo ir padaryti viską iki galo. Ir mums buvo iškilusi grėsmė sustoti vidury kelio ir viską mesti, noriu patarti tokios klaidos nedaryti. Jeigu jau atrodo, kad visiškai neįmanoma, ypač kalbant apie biurokratinį barjerą, vis tiek reikia atrasti savyje ryžto. Metams bėgant keičiasi ir biurokratinėje santvarkoje žmonės, ateina dirbti jaunesni, jau nebėra tų postsovietinių močiučių, kurios labai trukdo jauniesiems verslininkams. Sistema šiek tiek lengvėja. Svarbiausia yra užsispyrimas, pasiryžimas ir tikėjimas, kad viskas pasiseks. Ir aišku turi būti originali idėja.
Kur jūs patartumėte semtis tų originalių idėjų?
Nemažai keliaujame po užsienį idėjų paieškoms, tai tikrai yra tokių dalykų, kurių Lietuvoje dar nėra, kuriuos galima būtų atsivežti. Jeigu trūksta idėjų, reikėtų pakeliauti, užtenka ir po Europą, po didžiuosius miestus.
