„Renkantis profesiją pirmiausia žinojau, kad ateityje noriu dirbti su jaunais žmonėmis, o mokytojo specialybė tam puikiai tiko. Vėliau teko rinktis sritį, svarsčiau tarp lietuvių kalbos ir istorijos, po ilgų svarstymų nusprendžiau, kad pastarasis variantas man bus kur kas įdomesnis.
Kalbant apie tai, kaip atrodo mokytojo diena, daugelis įsivaizduoja, kad darbas gana paprastas: ateini ryte, pravedi pamokas, po jų ramiai uždarai kabineto duris ir jau dienai įpusėjus laimingas keliauji namo. Vis dėlto, mokytojo profesija kiekvieną dieną kelia vis naujų iššūkių, darbas dažniausiai tęsiasi net pasibaigus darbo valandoms“ – sako istorijos mokytoja.
Mokytojo kasdienybė – nuolatiniai iššūkiai
Sandra Gaučiūtė kalba, kad jai kasdien tenka derinti dvejas pareigas – tiek istorijos mokytojos, tiek neformaliojo švietimo skyriaus vedėjos. Įprastai darbo diena pašnekovei prasideda jau pusę 8 ryte, kuomet tenka rūpintis neformaliuoju švietimu, naujomis jo idėjomis, o dienai įpusėjus moteris skuba dėstyti istorijos pamokų, trumpų pertraukų metu bėgiojant vis po skirtingus kabinetus.
„Šiame darbe nuolat yra judėjimas ir vis nauji iššūkiai, o turint minty, kad mokytojas irgi žmogus, kuris vieną dieną gali atsikelti labai energingas, o kitą visiškai prastos nuotaikos, privalai to nepaisyti ir stovint priešais pilną klasę atrodyti pozityvus, kupinas jėgų ir stengtis sudominti mokinius. Manote tai labai lengva? Patikėkite manimi – ne. Jei turite vaikų, padarykite eksperimentą, visada , kai jie pyksta, jiems yra neįdomu, jie plepa, toliau išlikti su šypsena veide. Sėkmės.
Mokiniai taip pat skirtingi, vieni pilni emocijų, dažnai net nemokantys jų valdyti ar nuslėpti, o tau reikia mokėti prie jų prisitaikyti, kasdien su jais susibendrauti ir tai dažnai tampa vienu didžiausių profesinių iššūkių“, – teigia kalbinama mokytoja.
Sandra atvirauja, kad prieš tris metus, kuomet tik baigusi studijas pradėjo dirbti mokykloje, net neįtarė, kad šis darbas gali būti toks įvairus ar net, jei galima taip pavadinti, „universalus“, nes ilgainiui tu tampi įvairių sričių, kurios net neįtartum, jog gali būti reikalingos mokytojo ar administracinio darbo kasdienybėje, meistras, o žodžiai negaliu ar nemoku natūraliai dingsta iš tavo žodyno.
Papildomi darbai, apie kuriuos kiti nenutuokia
Pasak pašnekovės, mokytojas nėra vien tik tas, kuris veda pamokas, kadangi jis turi daugybę kitų papildomų pareigų, kaip auklėjamosios klasės, būreliai, papildomos pamokos, kontrolinių darbų rengimas ar jų taisymas. Negana to, reikia nepamiršti, jog nuolatos privalai ugdyti ir save, ne vien kaip savo profesijos profesionalą, bet ir kaip asmenybę, nes ilgainiui gali tapti ir labai nuobodus.
„Niekam nėra paslaptis, jog labai daug darbo parsinešame namo, apie tai nuolatos kalba mano kolegos, reikia ne tik tikrinti kontrolinius, savarankiškus darbus, bet ir pasiruošti kiekvienai pamokai, galvoti, kaip įdomiai pateikti medžiagą ir pelnyti mokinių susidomėjimą. Niekada nebūna taip, kad po darbo namo važiuoju su mintimis, kaip vakare galėsiu atsipūsti ir ramiai pažiūrėti filmą ar užsiimti kita malonia veikla. Visuomet po darbo galvoje sukasi mintys, kad kažko dar nepadariau, ką reikia pasiruošti rytojui ir taip, manau, gyvena didžioji dalis Lietuvos mokytojų.
Dažnai yra taip, kad ateini į darbą su dešimt darbų, o išeini pasidarius tik du ar tris ir prisirinkusi dar dešimt papildomų. Taip yra todėl, jog mokiniui negali pasakyti, kad jis eitų į šoną, nes dabar esi užsiėmęs kitais darbais ar nenori klausytis jo problemų ar džiaugsmų. Mokytojas nuolatos turi stengtis reaguoti į kiekvieną mokinį, o įsivaizduokite, kai jų yra dešimtys ir kiekvienas pas tave ateina su skirtingais klausimais.
Dažnai tenka girdėti, jog tokioje gimnazijoje, kokioje dirbu aš t.y. privačioje, yra labai paprasta dirbti, nes dirbame su motyvuotais vaikais, bet niekas neįvertina kitos pusės: jiems kyla daugiau klausimų, pamokoms reikia ruoštis dvigubai daugiau, nes kaip teigia kolegos – tiek kiek daugelyje mokyklų mokiniai padarytų per visą pamoką – mūsų gimnazijoje atlieka per 15 – 20 min., mokinių pažinimo spektras platus, nes jie nuolatos keliauja, todėl ir mokytojas privalo visada būti koja kojon su jais.
Gimnazijos politika taip pat labai aiški, nes stengiamės organizuoti tiek akademiškus (bendradarbiaujame su mokslininkais ne vien iš LSMU, bet ir visos Lietuvos), tiek aukštos kokybės kultūrinius renginius, kurie savo turiniu nenusileistų viso miesto renginiams, mokytojai nuolatos dalyvauja seminaruose, mokymuose. Žodžiu, tiek iš vaikų, tiek iš savęs – reikalaujame maksimumo. Tačiau, yra ir išliekamoji vertė, labai džiaugiuosi – mane supa labai daug „šviesių“ žmonių, tiek mokinių, tiek mokytojų ir nesvarbu, kad ne visada yra lengva ir paprasta ar kad dažnai kažkas nepavyksta taip kaip turėtų – tai nustelbia viską“, – kalba Sandra Gaučiūtė.
Tėvai atžaloms nelinki būti pedagogais?
Pašnekovė tvirtina, kad savo profesija labai didžiuojasi, tačiau supranta, kodėl daugelis tėvų, kurie dirba mokytojais, nelinki savo atžalai pedagogo profesijos. Jie žino, kad tam reikės atiduoti pusę ar net daugiau savo gyvenimo.
„Kalbant apie santykius su mokiniais, niekada nesiekiau susibendrauti su jais specialiai, dirbtinai, manau, kad kai dirbi tai, kas tau patinka, bendrauji su šauniais jaunais žmonėmis, stengiesi juos įtraukti ar sudominti tuo, kas jiems patiems įdomu, tai gaunasi natūraliai, o mano pozicija gana aiški. Aš į juos žiūriu kaip į lygius sau tol, kol jie gerbia mane. Sakote naivu? Riba visuomet nubrėžta aiški, vaikai ir ypač jaunimas dažnai supranta ir mato daugiau nei mums atrodo.
Puikus pavyzdys – mano 80 II g. klasių auklėtinių, kuriuos kuravau pirmuosius dvejus metus mokykloje, tačiau dėl pasikeitusių pareigų, turėjau atsisakyti šio darbo – neįsivaizduoju geresnio santykio paremto pagarba. Nuostabūs vaikai! Pasitaikydavo problemų ar nesklandumų? Žinoma! Mes norime kurti XXI a. visuomenę: tolerantišką, šiuolaikišką, intelektualią, gabią, iniciatyvią, tačiau bijome į mokinius žiūrėti kaip į pilnateisius visuomenės narius? Juokinga. Laikas keisti požiūrį į mokinio ir mokytojo bendravimą, nes lig šiol vis dar dažnai formuojamas mokytojo – priešo vaidmuo“, – mintimis dalinasi istorikė.
Žinoma, kalbinama mokytoja pripažįsta, kad kiekviena klasė yra kaip viena nedidelė bendruomenė, pasitaiko ir mokinių ar net klasių, kuriose mokiniams trūksta sąmoningumo ir suvokimo, kad jie patys yra atsakingi už savo veiksmus, todėl dirbant su jais tenka būti griežtam, nes jiems nereikia šiuolaikiško mokytojo, o reikia tokio, kuris juos valdytų ir jiems nurodinėtų.
Norintiems tapti mokytojais
Sandra Gaučiūtė atskleidžia, kad nepaisant įvairių, jos nuomone, smulkmenų, kurios apsunkina mokytojo darbą, didžiausią malonumą darbe jai teikia bendravimas su jaunimu ir nuolatinė galimybė kurti bei tobulėti pačiai.
„Negana to, taip, egoistiška, tačiau man patinka jaustis naudinga, o dabartinėje savo darbo vietoje aš tokia jaučiuosi. Žinoma, dėl to esu dėkinga ne vien mokiniams, bet ir savo kolegoms, kurie mane, jauną istorijos mokytoją bei neformaliojo švietimo skyriaus vedėją, nuoširdžiai palaiko bei gimnazijos direktoriui Arūnui, kuris nuo pat pirmos dienos mane skatino eiti tik pirmyn. Tiesa, galbūt skamba kiek keistai, bet esu iš tų žmonių, kuriems nuolat reikalingas bent minimalus stresas ar stresinės situacijos, o mokytojo darbas būtent toks.
Tiems, kurie šiandien galvoja apie mokytojo profesijos pasirinkimą palinkėčiau neklausyti, ką sako aplinkiniai, o viską išbandyti savo kailiu.Nepatiks? Nuspręsite, kad mokytojo darbas ne jums? Tačiau patikėkite, jog patys išmoksite be galo daug. Daugelis garsiai rėkia, jog mokytojo profesija neturi prestižo, tačiau patys nesistengia to prestižo pakelti, tiek politikai ar net patys mokytojai. Dažnai girdime blogus pavyzdžius, tačiau, ar kas domėjosi kiek Lietuvos mokytojų mokomų mokinių pasiekia aukščiausių įvertinimų Europos, pasaulio mastu? Kiek dažnai mokytojai daugiau reikalauja ir labiau palaiko vaikus nei jų artimiausia aplinka, nors ar neturėtų būti kitaip?
Dar kartą pakartosiu, didžiuojuosi savo profesija ir žmonėmis, neslėpsiu, tikrai ne visais, nes mokytojų tarpe tikrai yra ir žmonių, kuriems ši profesija netinka, tačiau jie vis dar jos neatsisakė arba tiesiog yra priskiriam tinginių rūšiai, kuriai jai atsiduoda 100 procentų. Sunku? Vargina? Ne kiekvienas galėtų? Taip. Verta? Irgi tikrai TAIP.
Manau, kad daugelis jaunų žmonių taip pat galėtų didžiuotis šia profesija, jei tik išdrįstu nuoširdžiai savęs paklausti, ko jie nori, o ne rinktis tai, ką diktuoja reitingai ar ne visada teisingai formuojama visuomenės nuomonė. Šiandien mokykloms reikia, kad kuo daugiau drąsių, jaunų, žingeidžių, pilietiškų žmonių ateitų laužyti nusistovėjusių standartų ir būti mokytojais, kurie kuria, o ne vien tik mina kažkieno jau prieš 50 metų suformuotus takus, o mūsų vyresni kolegos, kuriuos be galo gerbiu ir, manau, kad turiu dar daug ko iš jų išmokti, aukštai iškeltų galvas ir taip pat suprastų, jog jie turi kuo didžiuotis, o žmogaus niekas negali pažeminti, jei jis to neleidžia“ – linksmu pamąstymu pokalbį baigia Sandra Gaučiūtė
