Sibire tremtinių šeimoje gimusiam verslininkui Viktorui ir jo žmonai Olgai Dzindzeletoms atvykti į Lietuvą buvo didžiulis iššūkis. Tačiau čia išgyvenusi dešimtmetį šeima taip ir negrįžo į Rusiją. “Šiandien mes neketiname iš Lietuvos kelti sparnų, nes mums čia viskas gerai, čia yra mano Tėvynė. Aš tą jaučiu", – užtikrintai kalba Viktoras. Jo sesuo, įgijusi gydytojos išsilavinimą, šiuo metu gyvena Kaune, o brolis išvažiavo dirbti į Afriką.
Į Lietuvą verslininkai atvyko iš atšiauriojo Rusijos regiono – Novosibirsko miesto, besidriekiančio Vakarų Sibiro lygumos pietryčiuose. Ir tai daugiau buvo Olgos iniciatyva. Po viešnagės Lietuvoje, kuri padarė labai didelį įspūdį, šeima dažnai pagalvodavo apie galimybę su vaikais čia apsigyventi.
“Mes kalbėjome apie tai ir su Viktoro tėčiu, tačiau kai grįžome, jis jau buvo pasitraukęs į Anapus, – pasakoja 47– erių Olga. – Nors, tiesą sakant, mes gerai jautėmės ir Sibire, iš ten tikrai nebėgome. Tiesiog ten kitoks gyvenimas, kita šalis, kitos tradicijos. Sibire labai šalta, todėl, patikėkite, dabar Lietuvoje jaučiamės kaip kokioje Ispanijoje".
Užtat kaip stebėjosi Sibire gyvenantys bičiuliai, kad netikėtai viską metę sutuoktiniai atvyko į gerai nepažįstamą vietą. Ir jie buvo teisūs, nes Olgai ir Viktorui reikėjo viską pradėti iš naujo. Jau nekalbant apie tai, kad abiem teko mokytis sunkiai įkandamos lietuvių kalbos. Lengva tikrai nebuvo, bet štai neseniai Olga išgirdo komplimentą, kad lietuviškai kalba geriau ir už savo sutuoktinį.
Tuo tarpu inžinieriaus specialybę įgijęs Viktoras prisiminė rusų režisieriaus Nikitos Michalkovo filmą “Savas tarp svetimų, svetimas tarp savų": “Vienas draugas manęs kaip tik ir paklausė: “Tau neatrodo, kad tu Rusijoje buvai kaip savas tarp svetimų, o čia grįžęs tarsi savas, bet vis tiek kažkas ne taip..." Šis jausmas galbūt ir lydėjo iš pradžių: mes kaip ir norėjome būti savi, bet ne visada tas pavykdavo. Padedant draugams, gana greitai įsiliejome į tą gyvenimą, apsitrynėme. Lietuvoje galima gyventi. Jeigu žiūrėsime į Vakarus, gal tikrai mums yra dar kur padirbėti. Bet jeigu žiūrėsime į kitą pusę, mūsų šalyje viskas klostosi neblogai".
Atsiminimai iš Sibiro
Vaikystėje tremtinių šeimoje gimusiam Viktorui nei barakų, nei ypatingų žiaurybių neteko matyti, nes jo tėvai į Sibirą buvo ištremti jau 51– aisiais. “Tikrai nebuvo taip žiauru, kaip per pirmas trėmimų bangas, – pasakoja vyras. – Tėvai buvo atgabenti į Irkutsko srityje esantį kaimą. Galėjome gyventi, nors, kaip atsimenu, gerokai skurdžiau už kitus. Man esant penktoje ar šeštoje klasėje, sugebėjome įsigyti nespalvotą televizorių, nors kiti jau turėjo spalvotus. O kada įsigijome pirmąjį šaldytuvą, išvis nepamenu".
Viktoro vaikystė drauge su vyresniu broliu ir seserimi prabėgo miestelyje, vadinamame Zima. Jis atsimena, kaip trise paeiliui ruošdavo pamokas 9 kvadratų virtuvytėje, kurioje vos tilpo šaldytuvas, sofa, valgomasis stalas, darbo stalas ir krosnis. Dar buvo koridorius, o jame – sukabinti visi šeimos narių rūbai, kibiras su vandeniu ir nusiprausti skirtas prietaisas. O 12 kvadratų kambaryje stovėjo dvi lovos, komoda, apskritas stalas ir spintelė su radiju. “Taigi penkiese su tėvais ten ir gyvenome. Neturėdami jokių patogumų. Net žiemą vandens reikėjo atsivežti su rogutėmis už pusės kilometro. Kai paskutinį kartą buvome nuvažiavę į tą miestelį, man pasirodė, kad atstumai ten gerokai mažesni. Bet tikriausiai kai esi vaikas, viską kitaip matuoji savo vaikiškomis kojomis. O kai esi suaugęs ir važiuoji mašina, viskas atrodo visai kitaip", – sako jis.
Žaliavalgystės šalininkai
Kartą vienas jogos instruktorius užsiminė, kad yra tokia sveikos gyvensenos atmaina kaip žaliavalgystė. “Aš pirma pradėjau tai praktikuoti, o po kelių mėnesių prisidėjo ir vyras. Esu įsitikinusi, kad tai yra labai natūralu, todėl žmogui taip ir reikėtų maitintis. Supratau, kad einame teisingu keliu, nes kai pakeiti savo mitybą, daug kas pasikeičia ir tavo viduje", – įsitikinusi Olga. Ji tvirtina, kad dabar maistui šeima išleidžia gerokai mažiau pinigų, nors daugelis prognozavo priešingai. “Bet ir tradiciškai maitindamasis gali pirkti pačius geriausius ir brangiausius produktus, o būdamas vegetaru gali ieškoti kur pigiau, – sako moteris, persimonus ir figas vertinanti kaip delikatesą. – Šis gyvenimo būdas iš tikrųjų nėra naujas, Lietuvoje galbūt tik dabar pradėta taip aktyviai tuo domėtis, galbūt ir čia yra žmonių, kurie taip gyvena ir maitinasi, tik apie tai niekam nesako ir jaučiasi laimingi". Savo mamos prašoma, ji du kartus tyrėsi kraują ir tyrimų atsakymai buvo labai geri. O dabar į šią veiklą pamažu įsilieja ir poros vaikai – 26– erių dukra ir 24– erių sūnus.
Rusijai nostalgijos nejaučia
Tačiau Viktoras didelės nostalgijos tiems laikams, kuriuos tikriausiai primena tik mirusio tėvo laikrodis ir oblius, nejaučia ir savo ateitį sieja su savo protėvių žeme. “Su žmona dažnai apie tai pasišnekame, bet nostalgijos Rusijai nejaučiu. Taip, mes ten palikome daug gerų žmonių, ten baigėme mokyklas, institutus, universitetus, turėjome darbus ir darėme karjeras, ir niekas nežiūrėjo į mūsų pasus, kad esame lietuviai ar tremtinių vaikai".
O ir iš Kirgizijos kilusiai Olgai patinka Lietuva ir ji labai gerai jaučiasi būdama tarp lietuvių, nors lietuviai yra gana niūraus būdo. “Galiu pasakyti, kad geresnio vyro už lietuvį negali būti. Mano vyras pats geriausias žmogus. Nežinau, ar tai priklauso nuo tautybės, bet Novosibirske man daug kas pavydi, kad mano vyras būtent yra lietuvis", – nustebina moteris. Įdomiausia, kad Novosibirske Olga tik vieną kartą buvo sutikusi lietuvį darbo reikalais. Jisai, kaip ir Viktoras, buvo gimęs Sibire, nemokėjo lietuvių kalbos ir niekada nebuvo atvykęs į Lietuvą. O toje vietoje, kur yra gimęs Viktoras, yra gana daug lietuvių.
O štai Viktoras pastebėjo, kad lietuvių jaunimas visko nori labai greitai, nedėdamas didelių pastangų ir vengdamas sunkaus darbo. “O be darbo nieko nebus. Taigi koks skirtumas, ar tai Airija, ar Didžioji Britanija, ar Amerika, – visur reikės dirbti, ir labai sunkiai, jeigu nori ko nors pasiekti. Manau, viskas priklauso nuo požiūrio. Yra labai prasmingi dainininko Gyčio Paškevičiaus dainos žodžiai: “Amerika tavyje". Taigi Amerikos tikrai nereikia ieškoti už vandenyno, jeigu tu gali gyventi sutardamas su savimi, tikrai atrasi Ameriką savyje ir tau nebus svarbu, nei kur, nei kaip tu gyveni".
