Nesugalvodami nieko naujo, Lietuvos banditai dažnai mėgdžiojo užsienio gangsterių grupuotes. Jų mėgstamiausios knygos buvo apie mafiją ir terorizmą.
Mėgstamiausia Henriko Daktaro-Henytės knyga – Mario Puzo romanas „Krikštatėvis“, kuriame pasakojama apie mafiozų Korleonių „šeimą“. Jos pavyzdžiu gangsterių „šeimos“ buvo kuriamos Kaune. Iš mafiozinių romanų taktikos ir konspiracijos gudrybių sėmėsi ir Tulpinių vadeiva Virginijus Baltušis.
Kauno, Klaipėdos, Šiaulių, Telšių banditų gaujoms artimesni buvo italų, amerikiečių mafiozai, o štai Laimonas Lapinskas-Lopas stengėsi mėgdžioti japonų mafiją – jakudzą. Galbūt dėl to, kad ir jakudzos pagrindinis užsiėmimas – narkotikų prekyba. Taigi Lopas daug skaitė apie šią šimtametes tradicijas ir istoriją turinčią kriminalinę organizaciją ir kiek įmanydamas stengėsi ją pamėgdžioti.
Tatuiruočių meistrai
Ypatingas jakudzos narių skiriamasis bruožas yra tatuiruotės. Jos panašios į tapybą ir dažnai dengia didelę kūno dalį: visą nugarą, rankas, kojas, krūtinę. Tatuiruočių darymas laikomas ištvermės išbandymu. Dažniausi piešinių motyvai – mitologija, demonai, budizmas.
Taigi ir Lopo gaujos pagrindiniai nariai buvo išsitatuiravę nuo galvos iki kojų. Jie turėjo net kelis tatuiruočių meistrus. Vienas jų – Sergejus M. Pirmąją tatuiruotę gaujos vadeivai Lopui jis padarė dar 2002-ųjų kovo mėnesį. Vėliau jam L. Lapinskas išnuomojo kambarį, duodavo pinigų maistui, remdavo materialiai, o jis tatuiruodavo ne tik Lopą, bet ir Mažą, Mišą, Mutlį, Straikerį ir kitus, žemesnio rango gaujos narius. Būti panašūs į savo „darbdavius“ norėjo Babas, Rakas, kiti jaunesni vyrukai, kuriems visas išsitatuiravęs Lopas buvo tapęs lyg kelrode žvaigžde.
Tam Sergejui M. draugystė su Lopu baigėsi palyginti laimingai. 2003 metų rudenį jis buvo nuteistas ir uždarytas į pataisos namus. Kai po metų grįžo į laisvę, vėl buvo apgyvendintas ir toliau margino dar laisvus odos gabalėlius ant gaujos narių kūnų. Beje, per metus šie buvo smarkiai pasikeitę, praturtėję. Pats vadovaujantysis penketas važinėjosi gerais automobiliais, o narkotikais jau neprekiavo – tik juos tiekė ir rinko pinigus. Gauja ir buvo dar panašesnė į jakudzą – jau ne tik tatuiruotais kūnais, bet ir kai kuriais poelgiais. Bent jau tuo, kad naujas gaujos narys turėjo besąlygiškai klausyti vyresniojo. Lopas nepakentė jokių prieštaravimų.
Ketvirtojoje šio pasakojimo dalyje jau rašyta apie tai, kaip Lopas su savo parankiniais, įtardami išdavyste, nusivežė į mišką ir nužudė į narkotikus įnikusį tatuiruočių meistrą Vilių B. (34 m.). Jį savo rankomis pasmaugė L. Lapinskas, o vėliau dar peiliu subadė Povilas M.-Miša. Tatuiruotojo lavonas buvo užkastas duobėje miško tankmėje. Prieš užpilant žemėmis, dar užberta keletas maišelių kalkių, kad jos sunaikintų visus pėdsakus, bet išėjo atvirkščiai. Su žemėmis susimaišiusios kalkės kūną kažkiek užkonservavo, tad po 2 metų jį atkasus, teismo medicinos ekspertai nustatė beveik tikslias mirties priežastis. Žmogus buvo pasmaugtas, o vėliau jam 4 kartus durta peiliu. Tik nebuvo nustatyta, ar peiliu badomas Vilius B. dar buvo gyvas, ar Miša jį badė jau negyvą.
Atpratino nuo kvaišalų
Japonų jakudzos nariai irgi žiauriai baudžia prasikaltėlius. Paprastai už nedidelį nusižengimą jakudzos narys, gavęs iš savo vyresniojo peilį, nusipjauna mažylio piršto sąnarį. Kitą kartą jau būtų kitas sąnarys, vėliau – pirštas. Tik paprastai nevykę jakudzos nariai neišgyvena iki kito piršto nukirtimo, o būna nužudomi.
Beje, nors Lopo gauja ir buvo ginkluota, šaunamieji ginklai budavo išduodami tik vykdant „operacijas“. Kitu metu tie vyrukai vaikščiojo apsiginklavę peiliais – juos labai gerai valdė.
Kaip Lopas mokė laikytis žodžio, teisme papasakojo nukentėjusysis A. A., kurį jo draugai ir geri pažįstami vadino Antuku. Jis buvo įjunkęs į narkotikus ir niekaip jų negalėjo mesti. Antukas ir pats prekiavo marihuana. Dažnai ateidamas pas Tomą M.-Mutlį jis atsinešdavo šio kvaišalo ir prikalbindavo Tomą patraukti suktinę. Apie tai sužinojęs Lopas griežtai pareikalavo, kad Mutlis mestų kvaišintis. Mutlis sukdamasis iš padėties pasiskundė, kad, girdi, jis ir pats norėtų padaryti, tačiau neišeina, nes Antukas jį vis prikalbinąs kartu parūkyti. Tada Lopas susieškojo Antuką, nusivežė jį į mišką ir prisakė laikytis kuo atokiau nuo Mutlio, nes antraip gausiąs į kailį.
Kartą – tai buvo 2003-iųjų liepa – Antukas su Mutliu gulėjo prie ežero, esančio Buivydiškėse, ir rūkė marihuaną. Tuo metu Mutliui paskambino Lopas ir iš kalbos suprato, kad šis vėl apsirūkęs.
Netrukus prie ežero jau stovėjo Lopo „Mercedes'as“. Jame kartu su Lopu sėdėjo ir Miša. Šis abu „žolės“ prisitraukusius draugelius pakvietė prie automobilio, bet vidun įsitraukė tik Antuką. Netrukus „Mercedes'as“ pasuko miesto link. Važiuojant pro Baltupius, Lopas Antukui liepė pasilenkti ir nežiūrėti, kur yra vežamas. Maždaug po 20 minučių automobilis sustojo miške netoli Vilniaus oro uosto.
Antukas buvo ištrauktas laukan ir pririštas prie medžio. Lopas išsitraukė iš „Mercedes'o“ kabelio gabalą, apvyniotą raudona lipniąja juosta, ir medinę lazdą. Vieną paėmė Lopas, kitą – Miša, bet Antuką mušė tik Lopas. Mušė pagal savotiškas taisykles. Jis liepdavo Antukui giliai įkvėpti oro ir tvodavo jam į pilvą tada, kai šis iškvėpdavo. Lopas aiškino taip darąs gailėdamas Antuko, kad jam neplyštų plaučiai ir jis nepatirtų sunkių sužalojimų. Siūlė Antuką apdaužyti ir Mišai, tik tas atsisakė.
Mušdamas Lopas Antukui vis primindavo, jog jis kenčiąs už tai, kad ne tik pats rūkąs „žolę“, bet ir kad nesilaikąs įsipareigojimo nesusitikinėti su Mutliu. Antukas vis prašė pasigailėti ir vėl pažadėjo, kad su Mutliu tikrai daugiau nerūkysiąs.
Kankinimas truko apie pusvalandį. Baigęs mušti Lopas dar pasakė, kad nuo šiol Antukas turėsiąs dirbti jam. Sumuštasis beįstengė tik palinguoti galvą – ir nualpo.
Atrišę nuo medžio vyrai Antuką įkėlė į automobilį ir nuvežė į Vilniaus greitosios pagalbos universitetinę ligoninę. Vežamas Antukas jau buvo atgavęs sąmonę, tad Lopas liepė jam medikams sakyti, atseit jį užpuolę ir sumušę nepažįstami asmenys.
Matyt, Lopas tikrai mušė kvalifikuotai – nors Antukui skaudėjo visą kūną, ligoninėje jis pragulėjo tik 3 dienas. Pripažinus, kad Antukas sužalotas tik nežymiai, tuo metu nei jis pats, nei medikai į policiją nesikreipė. Tik pradėjus ikiteisminį tyrimą šis faktas buvo atkapstytas ir 2005-ųjų pabaigoje Vilniaus vyriausiajame policijos komisariate buvo užregistruotas Antuko pareiškimas, o dėl jo prokuroro reikalavimu buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas.
Pasitraukti neleista
Panašiai elgtasi ir su tais, kurie bandydavo pereiti į kitą grupuotę ar pakeisti tiekėją. Vieną tokių pavadinkime Antoniu. Kokį mėnesį jis pardavinėjo narkotikus, kuriuos jam atveždavo Povilas M.-Miša. Po kurio laiko perėjo Tomo M.-Mutlio žinion ir apie pusmetį prekiavo heroinu. Vėliau ėmė vengti Mutlio ir šis per kitus sužinojo, kad Antonis nebenori būti jo prekeiviu. Mutlis vis tiek susirado Antonį, išdėjo jį į šuns dienas ir pasakė, kad už atsitraukimą turįs sumokėti 1000 dolerių. Bet jau kitą dieną sutikęs Antonį Mutlis nuramino, kad, girdi, tik pajuokavęs. Kai Mutlis apie tai pasakė Lopui, šis Antoniui tiesiai šviesiai pareiškė – galįs pasitraukti, tik turįs atminti, kad jeigu nedirba jam, tai negali dirbti ir kitiems.
Vis dėlto Antonis pelningo verslo nemetė ir pardavinėjo, matyt, iš kitur pigiau gaunamą heroiną. Kartą pardavė net Mišos draugei Ingai. Ši kvaišindavosi, o Miša dėl to labai pyko ir darė viską, kad jo mergina mestų šį pragaištingą pomėgį. Tąkart Miša kaipmat sužinojo, iš ko ji nusipirko kvaišalų, ir apie tai pasakė Lopui. Šis tuoj pat į vieną konspiracinį butą, esantį Gabijos gatvėje, sukvietė savo artimiausią ketvertą pasitarti.
Lopas siūlė būti negailestingiems ir Antonį nužudyti. Net planą turėjo sugalvojęs. Pagal jį Antonį susitikti turėjo pakviesti Inga, o tada jį vyrai turėjo nusivežti į mišką ir nugalabyti. Tam iš karto paprieštaravo Miša – girdi, nenorįs į tokius reikalus painioti savo merginos. Lopas buvo dėl to labai nepatenkintas, vis dėlto savo pirminių ketinimų atsisakė.
Galutinis planas liko toks: Inga pasikviečia Antonį neva tam, kad parduotų jam žaidimų kompiuterį, tada kiti Antonį subado peiliais. Pagal tą planą reikėjo badyti į kojas, užpakalį, nugarą, bet nenužudyti, o tik sužeisti.
Vytautas ŽUTAUTAS
Taip pat skaitykite:
Lopas su savo parankiniais sostinę užtvindė narkotikais (5)
