Japonija buvo viena iš Antrojo pasaulinio karo pralaimėtojų, ir jos veiksmai karinėje srityje ligi šiol yra apriboti Amerikos parašytos Konstitucijos devintojo straipsnio, kuris teigia, kad šalis atsisako teisės skelbti karą ar naudoti kariuomenę tarptautiniams ginčams spręsti. Todėl šiandieninė japonų armija vadinama savigynos pajėgomis (Jieitai). Jas sudaro sausumos būtinosios ginties pajėgos, jūrų būtinosios ginties pajėgos ir oro būtinosios ginties pajėgos. Per visą savo istoriją jos nedalyvavo jokiame kare, tik taikos palaikymo misijose (pavyzdžiui, Irake be JT sankcijos).
Bet realijos keičiasi ir pastaruoju metu vis dažniau kalbama apie Japonijos remilitarizaciją bei sugrįžimą į tarptautinio saugumo areną. Pažymėtina, kad 2006 m. šalies vyriausybė priėmė sprendimą, kuriuo savigynos pajėgoms buvo suteiktas karinės organizacijos statusas ir įsteigta Gynybos ministerija. 2008 m. įsigaliojo įstatymas, leidžiantis naudoti kosmosą gynybos tikslais, ko anksčiau buvo atsisakyta. Pagaliau reikėtų paminėti, kad Japonijos karinis biudžetas, nors jam nustatyta 1 proc. BVP riba, yra vienas didžiausių pasaulyje (apie 60 mlrd. dolerių) ir ji skiria vis didesnį dėmesį savo ginkluotės kūrimui. Pavyzdžiui, 2009 m. pasirodė žinia, kad Tokijas nori statyti du panašius į „Mistral“ tipo desantinius lėktuvnešius. Be to, galvojama apie karinio eksporto draudimo panaikinimą ir galimybę leisti japonų kompanijoms dalyvauti tarptautiniuose kariniuose paraiškų konkursuose bei projektuose, tai šaliai ne tik atneš nemažai papildomo pelno, bet ir garantuos priėjimą prie moderniausių karinių technologijų.
Išskirtiniai šiame kontekste yra Japonijos planai sukurti šeštos kartos naikintuvą (indeksas F-3), kuris turės užtikrinti pranašumą ore ir sėkmingai naikinti įvairaus pobūdžio taikinius žemėje. Darbus ruošiamasi pradėti 2016–2017 metais, pirmąjį prototipą pakelti į orą 2024–2025 metais, o 2027 m. pereiti prie serijinės lėktuvo gamybos. Galiausiai norima įsigyti du šimtus naikintuvų.
Keli žodžiai apie numatomas F-3 charakteristikas. Pirmiausia jis bus sunkiai pastebimas ir turės pažangų (aktyvios fazinės anteninės gardelės) tolimojo nuotolio radarą. Didžiausios naujovės turi būti dvi. Pirma, F-3, kaip sunkusis naikintuvas, turės du variklius su bendra 30 tūkst. kilogramų traukos galia, jie dėl patobulinimų, susijusių su konstrukcijos atsparumu aukštai priešpriešinio oro temperatūrai, galės pasiekti 3,4 tūkst. km/val. greitį, t. y. viršyti 3M ribą (M – Macho skaičius, atitinkantis garso sklidimo greitį atmosferoje; žemės paviršiuje jis lygus 1080 km/val.; palyginimui – maksimalus naujausio JAV serijinio naikintuvo F-22 „Raptor“ greitis yra 2,42M, t. y. apie 2600 km/val.). Antra, lėktuve bus įdiegta sistema, kuri stabilizuos ir valdys mašiną pažeidimų atveju (angl. SRFCC – Self Repairing Flight Control Capability), ir tai yra žingsnis nepilotuojamos (robotizuotos) karinės aviacijos linkme.
Taigi galima manyti, kad vidutinėje perspektyvoje Japonija pretenduoja tapti savarankiška geopolitine žaidėja Rytų Azijoje. Vienai iš didžiausių pasaulio ekonomikų toks elgesys yra visiškai suprantamas. Tačiau kad norai atitiktų galimybes, turi praeiti laiko. Geriausiai reikalo esmę atspindi situacija su minėtu naikintuvu F-3. Ekspertai mano, kad Japonijai tai yra tik technologinio įvaizdžio projektas, kuris galiausiai bus sujungtas su JAV šeštos kartos naikintuvo projektu. Tai nenuostabu, nes Amerika yra ilgalaikė Tokijo sąjungininkė, iš kurios japonai perka praktiškai visą savo ginkluotę. Pavyzdžiui, dabartiniai jų naikintuvai yra patobulintos F-15 ir F-16 versijos, o artimiausiu metu Japonija gali įsigyti 42 penktos kartos naikintuvus F-35.
Kitaip tariant, regione veikia Vašingtono–Tokijo tandemas. Ar Amerika vis dar reikalinga Japonijai (galbūt ji nori/galėtų pati susitvarkyti su savo problemomis)? Greičiausiai japonai nėra patenkinti stipria savo priklausomybe nuo amerikiečių, bet bent jau šiuo metu atsakymas į šį klausimą yra vienareikšmis – Amerika vis dar gyvybiškai reikalinga Japonijai. Tokią situaciją lemia kelios priežastys. Po Antrojo pasaulinio karo pabaigos japonai nesugebėjo atsikratyti kaltės sindromo ir peržiūrėti savo statuso tarptautinėje politikoje taip, kaip tai daro Vokietija: jie pasirašė savitarpio pagalbos sutartį su JAV ir visą tą laiką gyveno Amerikos šešėlyje. Ir šiandien Japonija nėra pasiruošusi savarankiškam plaukiojimui konfliktinėje aplinkoje, kuri yra jai itin priešiška: neprognozuojama branduolinė Šiaurės Korėja, nesutarimai su agresyvėjančia
Rusija dėl Kurilų salų, o svarbiausia – ekonomine ir karine prasme kylanti Kinija, kuri pretenduoja į dominantės vaidmenį Rytų Azijoje. Pažymėtina, kad šalių konfliktas dėl Senkaku salų akivaizdžiai parodė japonų pažeidžiamumą bei Pekino ambicijas ir tik Jungtinių Valstijų faktorius padėjo išvengti karinio susirėmimo, kuris Japonijai baigtųsi liūdnai. Šiame kontekste suprantama ir kodėl Tokijas ir Vašingtonas susitarė dėl JAV PRGS elementų dislokavimo Japonijoje. Kaip pareiškė Pentagono vadovas L. Panetta: „Tai padidins mūsų sąjungos su Tokiju galimybes apginti Japoniją, dislokuotas ten mūsų pajėgas, taip pat pačias Jungtines Valstijas nuo Šiaurės Korėjos [ir Kinijos – straipsnio autoriaus pastaba] atakos balistinėmis raketomis grėsmės.“
Žinoma, Amerika regione siekia visų pirma savų interesų: pasinaudodama Pietų Korėjos ir Japonijos problemomis su kaimynais nori išlikti jame (panašiai kaip Afganistane ir Centrinėje Azijoje) ilgesniam laikui – kaip placdarme prieš Kiniją. Tačiau Tokijui, suprantant Vašingtono savanaudiškumą, šiandien svarbesnis yra jo paties saugumas ir, rinkdamasis tarp dviejų blogių – savarankiško nesaugumo ir visapusės priklausomybės nuo JAV, jis pasirenka mažesnį.
Trumpai sakant, Japonija, suprasdama naujas Rytų Azijos kinizacijos realijas, pastarąjį dešimtmetį prieštaringai (vienareikšmio sutarimo dėl to šalies visuomenėje ir elite nėra), bet vis dėlto bando sugrįžti į lygiųjų klubą ir plėtoti nacionalinius karinius pajėgumus. Ateityje tai leistų Tokijui vykdyti savarankiškesnę gynybos politiką, bet šiandieninių saugumo iššūkių akivaizdoje Amerikos parama Japonijai yra būtina. Todėl galima sutikti su J. Hemmingsu, savo straipsnyje „Kinijos iškilimas = Japonijos remilitarizacija?“ žurnale „The Diplomat“, kuris specializuojasi Azijos ir Ramiojo vandenyno reikalų srityje, parašiusiu: „Tolimesnė Kinijos militarizacija taps tolimesnės Japonijos militarizacijos priežastimi, ir taip prasideda pavojingas ciklas. (...) Regiono ateitis priklauso nuo Kinijos lyderių elgesio priimant opius sprendimus. Bet taip pat ji priklausys ir nuo Japonijos bei Amerikos lyderių, siūlančių Kinijai opius pasirinkimo variantus.“
