Japonų siaubo filmų gerbėjams žemės drebėjimo, cunamio ir branduolinių reaktorių katastrofos vaizdai televizorių ekranuose gali pasirodyti keistai pažįstami. Sugriauti didmiesčiai, sutrypti žvejų kaimai ir sproginėjantys naftos rezervuarai Japonijos uostuose buvo, taip sakant, aštuntojo dešimtmečio japonų siaubo filmų leitmotyvas.
Atominės bombos vaikas
2002 m. Fukušimoje, kur dabar vyksta branduolinė nelaimė, buvo surengta paroda Eidžio Cuburajos (Eiji Tsuburaya) garbei. Ten gimęs Cuburaja yra populiariausios japonų pabaisos, Godzilos, „tėvas“. Nuo 1954 iki 1969 m. jis, specialiųjų efektų režisierius, dirbo senų tradicijų kino studijoje „Toho“ ir dalyvavo kuriant daugybę siaubo filmų. Pirmąjį filmą apie Godzilą 1954 m. įkvėpė įvykis, šokiravęs šalį tų pačių metų kovo 1 d.
JAV Maršalo salyne įvykdė branduolinius bandymus: sprogimas Bikinio atole buvo 750 kartų galingesnis už bombų, prieš 9 metus numestų ant Hirosimos ir Nagasakio. Virš jūros pasklido radioaktyvūs pelenai. Nelaimė, vos už šimto mylių į rytus nuo bandymų vietos atsidūrė japonų žvejų laivas. Jį ir 23 žmonių įgulą padengė lipnūs balti pelenai. Vyrams pradėjo skaudėti galvas, pykinti ir peršėti akis. Po kelių dienų kai kurių veidai pajuodo. Šeši įgulos nariai vėliau mirė nuo vėžio, o tūkstančiai japonų susirgo arba mirė nuo užkrėstos žuvies.
Siaubo filmas kaip terapija nuo branduolinio pavojaus baimės? Godzilos kūrėjo Cuburajos asistentas ir įpėdinis Teruyoshi Nakano, dėl savo specialiųjų efektų gavęs pravardę „Misteris Sprogimas“, prieš dvejus metus interviu pasakojo: „Japonija yra vienintelė šalis, ant kurios buvo numestos atominės bombos. Godzila buvo kino manifestas prieš branduolinių ginklų naudojimą, kurį Japonija tuomet paskelbė visam pasauliui. Pabaisa yra atominės bombos vaikas“.
Sociopolitinė metafora
Atominės grėsmės baimė japonų filmuose buvo išreikšta aiškiau nei visuomenės gyvenime. Ne vienos kartos japonų režisieriai išgarsėjo per pabaisas, kurios iš esmės yra simbolinis atominių puolimų ir potvynio bangų hibridas. Ir jaunas režisierius Shinya Tsukamoto, filmų apie mutantus ir monstrus kūrėjas, pasakojo 7-ąjį dešimtmetį užaugęs su milžiniškomis japonų pabaisomis: „Kai buvau dar vaikas, Naujųjų metų dieną per televizorių buvo parodytas pirmasis filmas apie Godzilą. Išniręs iš jūros, jis man pasirodė it cunamis. Siaubą kelianti, gigantiška būtybė Žemėje sutraiškė viską“. Sugriautame Tokijuje verkiančių aukų vaizdai jo tėvui priminė oro antskrydžius per Antrąjį pasaulinį karą, sakė Cukamotas. Jo akimis, „Godzila“ yra labai tikroviškas filmas: „Šis milžiniškas juodas siaubūnas sugriovė taikų japonų gyvenimą“.
7-ojo dešimtmečio viduryje japonai primiršo atominio karo baimę, o Godzila ekrane tapo draugišku baisūnu, ginančiu Japoniją nuo atėjūnų iš kosmoso. Kino studija „Daiei“ 1965 m. į ekranus išleido konkuruojančią pabaisą - vaikus mylintį milžinišką vėžlį Gamerą. Vėlesniais dešimtmečiais mitinės pabaisos, kaidziu, simbolizavo ne tiek branduolinį pavojų, kiek stichines nelaimes, kurios japonų tautą ištinka nuo seno - žemės drebėjimus ir cunamius. Ir vis dėlto: 1984 m. filmas „Godzila - pabaisos sugrįžimas“ žvelgiant iš šiandieninės perspektyvos yra gąsdinamai pranašingas: didžiulė Godzila išnyra iš jūros ir nutapnoja prie branduolinio reaktoriaus, paskui jį sutrypia ir sugeria jo energiją.
Japonų kino monstrai yra sociopolitinė metafora, įžvalga į japonų kultūrą. Kad ir kokios pabaisos siautėtų, kad ir ko pridarytų kaidziu, kitaip nei amerikietiškame kine, galinga pabaisa filmo pabaigoje nenužudoma, veikiau jau siekiama daugiau ar mažiau taikingos koegzistencijos. Kas nori suprasti japonų kantrybę ir ramybę dabartinės nelaimės akivaizdoje, tegu pasižiūri šios šalies siaubo filmus.
Milda Kunskaitė
