Pagal šį rodiklį aiškėja, kad pirmaujančios išlieka JAV, sukuriančios 17,1 proc. pasaulio turto, nuolat ją besivejanti Kinija – 14,9 proc., trečiąja tapusi Indija – 6,4 proc., na, o Japonija tenkinasi tik 4,8 proc. ekonominio pyrago kąsniu. Maža to, Indija yra viena sparčiausiai besivystančių pasaulio ekonomikų, tad Japonija ateityje veikiausiai dar labiau nuo jos atsiliks.
Indijai žengiant į priekį, Japonijoje gyventi vis tiek sočiau
Žvelgdami į sparčius Indijos ekonomikos augimo tempus galime tikėtis, kad greitai ši šalis kurs dar didesnę pasaulinio turto dalį. Juk 2005-aisiais Indija užėmė vos dešimtąją vietą tokiame sąraše.
Visa tai vyksta, nors pastaraisiais metais Indiją kamavo lėtesnis nei stabiliam šalies gyvenimui užtikrinti būtinas ekonomikos augimas (beveik 5 proc., nors teigiama, kad šiai sparčiai besivystančiai ekonomikai tam reikalinga bent 8 proc. Dar nepamirškime didelės infliacijos, daugybėje šalies teritorijų akis badančio skurdo ar vis įvykstančių krizių, iš kurių aktualiausios – Indijos urbanistinė skurdo krizė, taip pat vandens krizės.
Keisčiausia, kad gerėjant Indijos ekonominiams rodikliams daugybė jos socialinių rodiklių prastėja, net ir palyginti su kitomis besivystančiomis šalimis. Anot Japonijos analitinio žurnalo „The Diplomat“, maždaug trečdalis Indijos gyventojų gyvena žemiau tarptautinės kraštutinio skurdo ribos, kitaip tariant, pragyvenimui išleisdami mažiau nei 1,25 dolerio (maždaug pustrečio lito) per dieną. Tai žinant per daug nestebina, jog, PB duomenimis, čia gyvena ir apie trečdalį ekstremalų skurdą patiriančių visų pasaulio žmonių.
Taigi, reikėtų konstatuoti, kad didžiausiose pasaulio ekonomikose žmonės nebūtinai gyvena sočiausiai. Palyginę Japoniją su 127 mln. ir Indiją su 1,21 mlrd. gyventojų aiškiai suvoksime, kodėl gyventi geriau yra pirmojoje.
Remiantis PB informacija, Japonijoje BVP vienam gyventojui 2013 m. siekė 36 315 dolerių (apie 92 tūkst. litų), o Indijoje – tik 5 410 dolerių (apie 14 tūkst. litų). Beje, šis Japonijos rodiklis kone 300 proc. lenkia pasaulio vidurkį.
Tiesą sakant, Indiją stipriai kilstelėjo pati Japonija. Praėjusio amžiaus aštuntame dešimtmetyje svarbi Japonijos korporacijos „Suzuki Motor“ investicija praktiškai transformavo Indijos ekonominę raidą, smarkiai paskatindama jos automobilių gamybos sektoriaus raidą, atnešdama bendrą technologinį šuolį ir naują gyventojų etinį požiūrį į technologijas. Nuo to laiko Japonijos parama nesiliovė, tarkim, net dabar Indija yra didžiausia Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo agentūros (JICA) paramos gavėja (agentūra padeda besivystančioms šalims siekti ekonominės ir socialinės pažangos). Kodėl Japonija yra tokia palanki Indijai ir nepabijojo į šią šalį sukišti tiek pinigų? Atsakymas paprastas: dėl ekonominių ir politinių Kinijos pozicijų pasaulyje stiprėjimo ir noro atsverti jos ir ekonominę, ir politinę įtaką regione.
Be abejo, be bendros ekonominės pažangos, Indijai yra ir rimtų grėsmių. Šaliai, turinčiai tiek gyventojų, labai svarbi išlieka situacija jos žemės ūkyje. Nors Indijoje sparčiai vystosi pramonė, vis dėlto pirmiausia ji yra žemės ūkio kraštas. Tai aktualu ne vien dėl populiacijos išmaitinimo, bet ir dėl to, kad žemės ūkio sektoriuje dirba apie pusę šalies gyventojų, taigi jis neginčijamai yra labai svarbus Indijos gerovei. Deja, dėl technologinio atsilikimo, investicijų stokos, klimato kaitos atsilikęs Indijos agrarinis ekonomikos sektorius susiduria su rimtais iššūkiais ir sunkiai tenkina jos populiacijos poreikius.
Japonijos bėdos aštrėja
Ilgokai trukęs politinis nestabilumas, didelė valstybės skola, dėl senstančios visuomenės didėjanti našta dirbantiems, pesimistiškas nusiteikimas, kad jaunajai kartai nepavyks pasiekti nieko daugiau nei moderniąją Japoniją sukūrusiai kartai, ir dar daug kitų aspektų Tekančios saulės šaliai žada nelengvus laikus.
Galima konstatuoti, kad Japonijos valdžia tik visai neseniai ėmė ryžtingiau atsiliepti į jau senokai išryškėjusias negatyvias ekonomines tendencijas. Tai per daug nestebina, nes per šešerius didelio politinio nestabilumo metus (iki 2012 m., kol į valdžią atėjo dabartinis premjeras Shinzo Abe) šalyje dažnai keisdavosi aukščiausi pareigūnai, todėl buvo sunku tikėtis kokių nors nuosekliai įgyvendinamų rimtų reformų.
Dabartinė valdžia tam tikrais teigiamais ekonomikos poslinkiais pasigirti gali, tačiau nežinia, ar tai nebus tik trumpalaikis efektas. Balandį Japonijos valdžia pakėlė vartojimo (pridėtinės vertės) mokestį nuo 5 proc. iki 8 proc., tai gali sumažinti vartojimą, o kartu ir sulėtinti beatsigaunančią ekonomiką.
O atsigavimo šaliai labai reikia, nes Japonija yra visai spiriama į kampą. Kaip į tai dėmesį atkreipia žurnalas „Forbes“, dar prieš išauštant 2014 m. Japonijos valstybės skola viršijo kvadrilijoną (t. y. 1 su penkiolika nulių) jenų, arba 10,5 trln. dolerių, arba 26,6 trln. litų. Skaičiai gluminantys, valstybės skola yra maždaug 230 proc. didesnė už metinį šalies BVP, ir tai yra didžiausias rodiklis tarp išsivysčiusių šalių. Šia prasme Japonija yra sudėtingesnėje padėtyje net negu Graikija. Blogiausia, kad šis skolos procentas nesustoja didėti.
Valstybės pajamos iš mokesčių jau dabar beveik susilygino su išlaidomis už skolos palūkanas bei socialiniam saugumui. Tai rodo bent jau du dalykus: pirma – auganti valstybės skola vis labiau ima paralyžiuoti Japoniją, antra – šalį stabdo vis gausėjanti senstanti karta, nebekurianti valstybei ekonominės naudos, bet sparčiai didinanti išlaidas jos išlaikymui.
Demografinė Japonijos padėtis jau ilgą laiką kėlė rūpestį ekspertams. Kaip ir daugumoje išsivysčiusių šalių, Japonijoje buvo koncentruojamasi į išsilavinimą ir karjerą, o šeimos imtos kurti vis vėliau ir rečiau. Čia gimimo rodiklis tūkstančiui žmonių tėra 8,07 (maždaug 1,39 vaiko vienai moteriai, prognozuojamas – 1,35). Tai vis dar yra vienas žemiausių rodiklių pasaulyje, nors pastaruoju metu ir šiek tiek paaugo. Natūralu: nors bendras gamybos efektyvumas didėja, tačiau gimsta mažai vaikų, tauta sensta, tad galiausiai ima trūkti darbingo amžiaus žmonių.
O štai Indijoje yra palyginti labai didelis darbingo amžiaus žmonių procentas. Dauguma jų pasiruošę dirbti už kur kas mažesnius atlyginimus nei vakariečiai, tai gamybos sąnaudas skaičiuojančiam verslui neabejotinai aktualu. Be to, kalbame ne vien apie stovinčius prie konvejerių žmones, o ir apie gana aukštos kvalifikacijos informacinių technologijų specialistus. Galų gale, dėl glaudžių Didžiosios Britanijos ir Indijos istorinių saitų (Indija buvo Didžiosios Britanijos „imperijos brangakmenis“) apie 350 mln. indų kalba svarbiausia verslo kalba – angliškai. Nenuostabu, kad į tokiomis savybėmis pasižyminčią šalį krypsta daugybės verslininkų žvilgsniai.
Krypsta ir Japonijos. Šiuo metu ji yra ketvirtoji pagal svarbą užsienio investuotoja į Indiją. Japonijos verslas ją laiko prioritetine šalimi, su kuria siekiama plėtoti įvairius bendrus projektus. Kaip primena Indijoje leidžiamas laikraštis „The Economic Times“, daugybė infrastruktūros „megaprojektų“ Indijoje neapsieina be Japonijos pagalbos: Delio metro, Delio–Mumbajaus bei Chennai–Bangaloro industriniai koridoriai, kurių tikslas – sukurti tinkamą infrastruktūrą, kad aplink juos kurtųsi industrinės zonos, ir kt.
Iš tikrųjų yra daug priežasčių, kodėl Indija vis kartoja, kad Japonija yra jos artimiausia strateginė partnerė Rytų ir Pietryčių Azijoje. Be abejo, prie glaudžių šalių ryšių prisideda ir artimi asmeniniai abiejų valstybių premjerų – Shinzo Abe ir Narendra Modi – ryšiai bei panašios jų vizijos, visų pirma nukreiptos į reformas, skatinančias ekonomikos kilimą. Japonijoje naujasis ekonomikos raidos kursas vadinamas „abenomika“, o Indijoje – „modinomika“.
Priminsime, kad „abenomikos“ esmė yra trys „strėlės“ – trys kryptys, kuriomis kreipiama Japonijos ekonomika: monetarinės politikos lengvinimas, fiskalinis stimulas bei orientacija į struktūrines reformas apskritai. Jei ekonomikos liberalizavimas pavyktų, tai galėtų tapti raktu į dalies Japonijos problemų sprendimą. Tiesa, iššūkių šaliai irgi netrūksta: Japonijoje sunkiai didėja vartojimas šalies viduje, susiduriama su eksporto į besivystančių šalių rinkas (tai sudaro 2/3 viso eksporto iš Japonijos) problemomis ir svarbiausia – reikia sugalvoti, kaipgi padidinti dirbančią visuomenės dalį. Net ir turėdami užkietėjusių darboholikų įvaizdį ir kasmet dirbdami milijonus nemokamų viršvalandžių, japonai vieni ekonomikos ilgai nepatemps.
Planai, kaip stabilizuoti populiacijos dydį
Japonija vis dar labai homogeniška ir palyginti labai uždara šalis. Nors tokia tvarka XX a. antroje pusėje jai leido sustiprėti ir atsidurti tarp ekonomikos milžinių, beprotiškai dinamiškame globaliame XXI amžiaus pasaulyje tai tampa dideliu minusu.
Nacionalinis populiacijos ir socialinio saugumo institutas Japonijoje prognozuoja, kad jau 2048-aisiais Japonijos gyventojų skaičius nukris žemiau 100 mln., na, o 2060-aisiais jis nesieks ir 87 mln. žmonių.
Susidūrusi su tokia grėsme Japonija siekia stabilizuoti savo populiacijos dydį ir užtikrinti, kad bent iki 2070-ųjų jis nenusileistų žemiau 100 mln. gyventojų ribos. Kadangi šiuo metu šalyje gyvena apie 127 mln. žmonių, aiškiai matosi, kokiomis nuotaikomis gyvena Japonija.
Gyventojų skaičiaus stabilizavimo pirmiausia bus siekiama sukuriant palankias sąlygas moterims gimdyti ir auginti vaikus, o toms šeimoms, kurios augins daugiau nei du vaikus, suteikti įvairių lengvatų bei privilegijų ir pan. Vis dėlto jau dabar aišku, kad to tikrai nepakaks.
Nors dauguma japonų yra labai nusistatę prieš imigraciją (bijoma pakenkti nacionalinei tapatybei, nusikalstamumo augimo ir t. t.), vyriausybės jau ne kartą diskutavo dėl būtinumo drastiškai padidinti imigrantų skaičių. Atliktos studijos rodo: Japonija turėtų įsileisti apie 200 tūkst. imigrantų kasmet vien tam, kad pavyktų pasiekti norimą 2,07 vaiko vienai moteriai rodiklį. Jei ne vien tam – svetimšalių įsileisti reikėtų daugiau.
Palyginimui: 2010 m. užsieniečių (neskaitant nelegalių imigrantų ir trumpai apsistojančių) Japonijoje gyveno apie vos 2,1 mln. (apie 70 proc. iš jų – kinai, filipiniečiai, korėjiečiai ir brazilai). Neverta nė sakyti, kad įsileidžiant svetimšalius tokiu mastu 200 tūkst. imigrantų kasmet japonams tikrai būtų daug.
Japonijos gamintojai nebenori gaminti Japonijoje
Negana to, Japonijos prekybos balansas pernai pirmą kartą nuo 1980-ųjų tapo neigiamas. Prie to nemažai prisidėjo tai, kad daug Japonijos kompanijų perkelia gamybą į kitas šalis. Tai, be abejo, gerokai kerta per šalies ekonomiką ir didina įtampą darbo rinkoje. Leidinio „Economist“ teigimu, apie trečdalį japoniškos produkcijos pagaminama ne Japonijoje, o tai yra dvigubai daugiau nei prieš dvidešimt metų. Japonijos tarptautinio bendradarbiavimo banko 2013 metų pabaigoje atlikta analizė patvirtino, kad šios tendencijos tik stiprėja.
Japonijos ekonomikai trukdo kvėpuoti ir dideli mokesčiai. Šioje šalyje efektyvi pelno mokesčio norma (effective corporate tax rate) yra beprotiškai didelė – net 41 procentas. Tai didžiausias procentas tarp G20 grupės valstybių. Neabejotinai tai kenkia Japonijos konkurencingumui, juk greta esančioje Pietų Korėjoje jis beveik dvigubai mažesnis. Daug japonų pramoninkų pavilioja ir Tailandas, turintis tam tikrų laisvosios prekybos susitarimų, leidžiančių regione eksportuoti produkciją be tarifų.
Veikiausiai tokios tendencijos niekur neišnyks, nors ir yra realių vilčių, kad toks reiškinys sulėtės. Tam pirmiausia stipriai galėtų padėti mokestinės aplinkos lengvinimas (tai jau daroma) ar tiesiog Japonijos jenos silpnėjimas.
