Atominių bombų panaudojimas prieš Japoniją ilgus metus yra audringų diskusijų objektas. 1965 metais istorikas Garas Alperowitzas pareiškė: Japonijos vadovybė turbūt būtų kapituliavusi dar prieš amerikiečių pajėgų išsilaipinimą, suplanuotą lapkričio 1 dienai, tad atominis bombardavimas nebuvo reikalingas. Šios pozicijos priešininkai tvirtina, kad atominių bombų numetimas ant Hirošimos ir Nagasakio buvo morališkai pateisinamas ir būtinas, kad šis veiksmas išgelbėjo daugybės žmonių gyvybes.
„Tačiau abi šios „minties mokyklos“ remiasi teze, kad Hirošimos ir Nagasakio bombardavimas, panaudojant naują, galingesnį ginklą, privertė Japoniją kapituliuoti rugpjūčio 9 dieną“, – rašo W. Wilsonas. Jis šiame teiginyje randa tris silpnas vietas, kurios griauna tradicinę Japonijos kapituliacijos interpretaciją.
Pirmoji silpnoiji vieta – chronologija. Daugumoje JAV istorijos knygų išdėstyta tokia įvykių eiga: rugpjūčio 6 diena – pirmasis atominis bombardavimas, po trijų dienų – antrasis, dar kitą dieną – Japonija leidžia suprasti, kad ketina kapituliuoti.
Amerikiečių akyse kapituliacija – rugpjūčio 6 diena, Hirošimos bombardavimas. Bet japonai svarbiausia diena laiko rugpjūčio 9 dieną, kai Aukščiausioji Taryba (šešių svarbiausių Vyriausybės atstovų susirinkimas) pirmą kartą aptarė visiškos kapituliacijos idėją.
Kas gi privertė šiuos žmones staiga pakeisti savo nuomonę? „Tikrai ne Nagasakis. Nagasakio bombardavimas įvyko tą akimirką, kai Aukščiausiosios Tarybos posėdis kapituliacijos tema jau buvo prasidėjęs. Japonijos vadovybei pranešė apie sprogimą tik po pietų, kai Aukščiausiosios Tarybos baigėsi „lygiosiomis“, ir į diskusiją įtraukė pilną ministrų kabineto sudėtį“, – rašo autorius.
Su Hirošima taip pat ne viskas aišku: kodėl Aukščiausioji taryba susirinko tik trys dienos po bombardavimo, o ne iš karto? Juk Hirošimos gubernatorius iš karto pranešė Tokijui apie žalos mastą, o japonai suvokė, kas yra branduoliniai ginklai.
Be to, rugpjūčio 8 dieną užsienio reikalų ministras paprašė sušaukti Aukščiausiąją Tarybą Hirošimos bombardavimo aptarimui, bet Tarybos nariai atsisakė. Kodėl gi kitą dieną ji pradėti aptarinėti kapituliacijos klausimą? „Arba jie turėjo kolektyvinę šizofreniją, arba postūmį šiam įvykiui padarė kažkoks kitas įvykis“, – mano W. Wilsonas.
Antra silpnoji vieta – atominio bombardavimo žalos mastai. 1945 metų vasarą amerikiečių aviacija įprastomis bombomis sunaikino – visiškai arba dalinai – 66 japonų miestus. Žala buvo netikėtina, kai kuriais atvejai netgi prilygstanti atominiam bombardavimui. Kovo 9-10 dienomis sudegė beveik 26 kvadratiniai kilometrai Tokijo, žuvo apie 120 tūkstančių žmonių.
Tada Hirošimos bombardavimas japonų lyderiams neturėjo atrodyti kažkuo neįtikėtinu, palyginus su tuo, kas vyko iki tol. O miestų bombardavimai, matyt, nesukėlė japonų noro kapituliuoti.
Autorius rašo: „Kas gi sukėlė japonų nerimą, jei jų nejaudino nei miestų bombardavimai, nei branduolinis Hirošimos bombardavimas? Atsakymas paprastas – tai buvo SSRS.“
Netgi „vanagai“ Japonijos Vyriausybėje žinojo, kad karas negali tęstis. Klausimas buvo tik tas, kaip užbaigti karą sau palankiausiomis sąlygomis. Japonai turėjo su planus.
„Pirmas – diplomatinis. 1941 metų balandį Japonija sudarė su SSRS neutraliteto paktą, kuris turėjo nustoti galioti 1946 metais”, – rašoma straipsnyje. Kai kurie asmenys su užsienio reikalų ministrų Togo Sigenori priešakyje tikėjosi įtikinti Staliną tapti tarpininku – kad jis padėtų Japonijai susitarti su JAV ir jų sąjungininkais. „Tai buvo sveikas strateginis mąstymas: SSRS buvo suinteresuota tuo, kad susitarimo sąlygos nebūtų naudingos JAV: JAV įtakos ir galios augimas Azijoje susilpnintų SSRS įtaką ir galią“, – rašo W. Wilsonas.
Antras planas, pasiūlytas kariuomenės ministro Anami Korechika, buvo sukurtas kariškių. Jie tikėjosi, kad JAV praradimai po išsilaipinimo bus didžiuliai, ir dėl to pavyks įkalbėti Vašingtoną pasiūlyti palankesnes susitarimo sąlygas. Ir iš tiesų amerikiečių vadovybė baiminosi didelio aukų skaičiaus.
Kas visgi privertė Japoniją kapituliuoti – Hirošimos bombardavimas ar faktas, kad SSRS paskelbė karą Japonijai? Autorius rašo: rugpjūčio 8 dieną abu aprašytus planus vis dar buvo galima įgyvendinti. Buvo galima paprašyti Stalino tarpininkauti arba pasiruošti paskutiniam kruvinam mūšiui su JAV. Hirošimos bombardavimas nenubraukė nei vieno iš šių planų.
„Bet SSRS paskelbtas karas ir įsiveržimas į Mandžuriją ir Sachaliną turėjo visai kitokią reikšmę“, – rašo autorius. Stalino tarpininkavimo variantas atkrito. Kas liečia karinius planus, Mandžurijoje ir Sachaline japonų pajėgos buvo silpnos. SSRS ruošėsi invazijai į Hokaidą, kuri buvo viso labo dvi divizijos ir dvi brigados.
„Galima kautis su viena galinga valstybe, puolančia viena kryptimi, bet neįmanoma atsimušti nuo dviejų galingų valstybių, atakuojančių iš skirtingų krypčių“, – pažymi W. Wilsonas.
Jis daro išvadą: Japonijai neturėjo jokių galimybių kapituliacijai su teigiamomis sąlygomis. „Sovietų įsiveržimas suvaidino lemtingą strateginį vaidmenį, o Hirošimos bombardavimas – ne“, – mano W. Wilsonas.
Be to, Japonijai liko mažai laiko manevrams: sovietų pajėgos galėjo įsiveržti į pačia Japoniją jau po 10 dienų. Beje, dar 1945 metų birželį Aukščiausioje Taryboje japonų lyderiai kalbėjo, kad „Imperijos likimą nulems“ SSRS įsitraukimas į karą.
Kodėl gi tradicinis Japonijos kapituliacijos aiškinimas yra toks tvirtas, ypač JAV? „Tai yra tikras nenoras pažvelgti faktams į akis“, – pastebi autorius. Tačiau W. Wilsonas siūlo nesistebėti: tradicinė versiją, kad Japonija kapituliavo dėl Hirošimos, yra patogi, nes ji patenkina emocinius poreikius tiek JAV, tiek ir pačioje Japonijoje.
„Įsivaizduokite save imperatoriaus vietoje. Karas virto katastrofa, ir greičiausiai jūs melavote savo tautai, nutylėjote apie tai, kaip viskas blogai. Tauta bus šokiruota žinios apie kapituliaciją“, – rašo W. Wilsonas. Ką daryti – pripažinti savo milžiniškus apsiskaičiavimus ar suversti kaltę revoliuciniams pasiekimams moksle ir technikoje? Versija, kad karas baigėsi dėl atominės bombos, vienu mostu panaikino visas karo klaidas. Ji taip pat padėjo imperatoriui išsaugoti savo legitimumą, visai Japonijai – prašyti visų kitų šalių užuojautos ir nukreipti dėmesį nuo japonų karių vykdytų žiaurumų. Be to, tokia versija patiko amerikiečiams.
Kokią naudą JAV gavo iš tradicinės versijos? JAV karinės galios reputacija gerokai pakilo, JAV diplomatijos įtaka Azijoje ir visame pasaulyje išaugo, JAV saugumas sutvirtėjo, mano autorius.
Priešingai, jeigu kapituliacijos priežastimi būtų laikomas SSRS įsitraukimas į karą, Maskva būtų galėjusi tvirtinti, kad per 4 dienas jai pavyko tai, ko JAV negalėjo padaryti 4 metus, todėl sustiprėtų suvokimas apie SSRS karinę ir diplomatinę galią. Šaltojo karo metu teiginiai, kad SSRS suvaidino lemtingą vaidmenį, būtų lygūs pagalbai priešui.
Tuo tarpu Hirošimos ir Nagasakio bombardavimai tapo dabartinio požiūrio į branduolinius ginklus pagrindu: suvokimo apie jų svarbą, unikalų statusą, branduolinės grėsmės mastą, branduolinių ginklų vaidmenį tarptautiniuose santykiuose. Ir ką gi daryti, jei branduolinės bombos pasiekimas – „staigios Japonijos kapituliacijos stebuklas“ – iš tiesų yra mitas?
