„Kai jau, atrodo, pravirksi, imi plyšti juoku“, – rašė „New York Times“ kino kritikė Manohla Dargis (įtartinai lietuviška pavardė). „Borato“ humoras yra tiems, kurie pripažįsta, kad kartais galima ne tik juoktis (ar subtiliai kikenti), bet ir žvengti.
Tai yra tas karnavalinis liaudiškas humoras, kurį kūrė dar François Rabelais. Matyt, postmodernizmo epochoje inteligentas iš tokio gali juoktis (arba rimtai piktintis) nebent tada, kai tas komizmas įžūliai griauna prieš tokį humorą iškeltas idėjines (politiškai korektiškas) tvirtoves. Tada inteligentas (kiek rečiau inteligentė) nenoriai (o tai tuo veiksmingiau) atsipalaiduoja ir leidžia sau kvatotis, užuot verkęs.
Nežinau, ar tai lemia lietuviška, o gal greičiau apskritai rytų europiečio patirtis, bet nemažai tų Borato scenų man atrodė nepakankamai juokingos, o gal net nepakankamai įžūlios ar bent menkai gyvybingos, statiškos, pvz., jo pokalbis su feministėmis ir kitur, kur jo įžūlia kvailybe diskretiškai piktinasi statistai. Gal ir teisingai „7MD“ šiam filmui skyrė tik tris žvaigždutes, o ne penkias, kaip kai kurie solidūs Vakarų leidiniai (nors aš skirčiau keturias bent jau už drąsą).
O štai Algis Ramanauskas-Greitai būtų buvęs gal ir geresnis, „greitesnis“ Boratas. Šis mūsų savamokslis komikas, regis, dažnai buvo nesuprastas. Nuo pat „Radijo šou“ laikų jis grubiai įkūnydavo grubiausius nevėkšlas ir storžievius, bet visada vaidino ties ta riba, kur pats (ne tik jo personažas) galėjo būti palaikytas storžieviu ir netašytu stuobriu. Tai yra labai subtili riba, nes čia siekiama dviejų tarsi nesuderinamų, dalykų – pasityčioti ir iš tokio charakterio, o kartais ir iš to, iš ko jis tyčiojasi. Labai rizikingas vaidmuo ir, žinoma, ne visada pavykęs. Literatūroje iš dalies tai daro Herkus Kunčius – žinoma, subtiliau, nes juk tai literatūra, subtilesnis menas už farsinę mimiką.
Tokia drastiško humoro raiška tarsi sako, kad jeigu ir yra dalykų, iš kurių nevalia juoktis, tai jų kur kas mažiau, negu įprasta manyti. „Borate“ tyčiojamasi iš Kazachstano, iš Amerikos, iš žydų… Stop, priešingai, nei aiškino kai kurie komentatoriai, iš žydų čia niekur nesityčiojama – tik iš antisemitizmo. Bet ir tikro Kazachstano čia beveik nėra, tai tik simbolinis „Kazachstanas“ – visos atsilikusios, bet pretenzingos šalys (pvz., Rytų Europos). Kazachai čia netgi ne savo rasės, nufilmuoti Rumunijos čigonai, komiškas herojus kažkodėl kaišioja sudarkytą lenkišką frazę „Jagshemash“, žodžiu, tai yra stereotipo karikatūra – tyčiojamasi ir iš tų, kurie tyčiojasi.
Pats Boratas pavaizduotas kaip visiškas idiotas, kiaulė su ragais. Tokia čia koncepcijos esmė – jeigu jis būtų realistiškas, t.y. tik truputį kvailas, tai jau būtų kitas žanras, su kitomis žaidimo taisyklėmis. O čia yra groteskiško, nepripažįstančio ribų humoro viešpatija, kuri siunčia strėles dviem kryptim, tad ne veltui „Frankfurter Allgemeine Zeitung“ recenzentas klausė, kur tai nukreipta: „prieš rasizmą ir neapykantą mažumoms? Ar prieš perdėtą toleranciją ir politinį korektiškumą?“
Štai čia atsiskleidžia ir tokie dalykai, kuri verti platesnių pamąstymų. Pavyzdžiui, kokios menkos yra politinio korektiškumo principų galios Amerikoje. Taip, universitetuose ir viešose erdvėse gana sėkmingai (ir su baisiausiais perlenkimais) įtvirtinta nuostata, kad kalbėti galima tik idėjiškai teisingai. Tačiau liaudyje galima rasti ne šiaip šių taisyklių pažeidimų, bet klaikiausių rasistinių, ksenofobinių, mizogininių nuostatų. „Chicago Tribune“ rašė, kad šis filmo personažas rado „linksmą būdą parodyti, jog didelė dalis Amerikos pavojingesnė už patį Boratą“.
Nesusisiekiantys pasauliai: kol vieni amerikiečiai nustatinėja taisykles, kad mokykliniuose tekstuose Marką Twainą reikia cenzūruoti, o gramatikos vadovėliuose neturi būti sakinių apie gražius pajūrio arba kalnų vaizdus, nes nykioje plynėje gyvenantys vaikai jausis nuskriausti, kiti tarpusavy kalba, kad negrus reikia šaudyti, o moterys reikalingos tik tam, kad išdulkintum ir pamestum. JAV, kaip žinome, yra kontrastų šalis, Vakarų Europoje tokių prarajų mažiau, bet Lietuva šiuo atžvilgiu kur kas artimesnė Amerikai (ypač Lotynų Amerikai). Taigi čia, kol vieni juokdariai rimtu veidu aiškina, kad, siekiant lygių galimybių, Tėvo diena turi būti lygiavertė šventė su Motinos diena, neretas tėvas mano: gerai, gerai, prilupus žmoną, bus galima vieną dieną ilgiau pagerti (juk pagal dabartinę tvarką išeiginė bus ne tik sekmadienis, bet ir pirmadienis).
Stulbinanti „Borato“ sėkmė Vakarų pasaulyje, ko gero, liudija dar vieną dalyką: toks pašėlęs išdaigavimas patrauklus dar ir tuo, kad tai priešingybė įgrisusiam pamaldžiam politiniam korektiškumui. Tokiam, kokį, regis, išpažįsta ir Rasa Baločkaitė, klausdama: „Ar kažkas, pažiūrėjęs „Boratą“, panoro tapt geresnis? Ar tapo?“ Straipsnyje, remiantis A. Gramsci marksizmu, moralizuojama, kad šitas filmas su kapitalizmu kovoti nepadės, ir piktinamasi, kad iš mūsų juoko Borato atlikėjas (ir, žinoma, Holivudo rykliai) susikrovė milijonus ir todėl juokiasi paskutiniai. Kur mums girdėta tokia giesmelė? Aha, juk sovietinė propaganda irgi smerkdavo visokias „beidėjines“ komedijas, kurios atitraukia mases nuo klasių kovos ir tik papildo pramogų verslo magnatų kišenes.
Taigi į klausimą, kas bijo „Borato“, galima atsakyti: ne tik Kazachstano ir Rusijos valdžia (pastaroji uždraudė filmą rodyti). Dėl įvairių priežasčių šiuo klounu kai kas piktinasi ir Vakaruose, ir pas mus.
Nors, kaip matėme, „Boratas“ teikia peno rimtiems pamąstymams, bet jeigu jo ir neteiktų, jeigu tai būtų tik tuščias, bet smagus pasišaipymas iš žmonijos kvailybės, vis tiek būtų verta smagiai pasijuokti, atsitraukus nuo moralizavimų apie kapitalizmo klastingumą. Iš tikrųjų Boratas juokiasi paskutinis, nes jis sako: Jagshemash, Rasa, I like you!
