Statistikos departamento pajamų ir gyventojų sąlygų tyrimo duomenimis skurdo rizikos lygis Lietuvoje 2009 m. buvo 29,4 proc. Palyginus su 2008 m. jis padidėjo 2,2 proc. Nedžiugina ir 2010 m. tendencijos. Pagrindinių maisto produktų kainos, kurios labai juntamai veikia bet kokio namų ūkio išlaidas 2010 m. taip pat pakilo. Jos šiuo metu siekia apie 70 proc. vidutinių europinių kainų, vidutiniam darbo užmokesčiui esant tris keturis kartus mažesniam.
Žiniasklaidai paskelbus apie kylančias kainas, kylant visuomenės nepasitenkinimui, Lietuvos Prezidentė jai būdingu pakankamai aštriu tonu prabilo apie įstatyminį būtiniausių maisto prekių kainų reguliavimą. Toks jos pareiškimas bei atskirų Seimo narių paruoštas kainų reguliavimo įstatymo projektas, kuriam netgi pateikimo stadijoje nebuvo pritarta, iššaukė įvairių „laisvosios rinkos“ ekspertų ir netgi atskirų žiniasklaidos priemonių kritiką, dažnai prasilenkiančią su elementaria etika.
Nežiūrint įvairaus nusikalbėjimo, dauguma dalyvaujančių diskusijoje supranta, kad Lietuvos prekybos sistemoje dėl ilgą laiką trukusio valdžios neveiklumo susiformavo oligopolinės finansinės struktūros, valdančios ne tik mažmeninę prekybą, bet ir atitinkamai didmeninio tiekimo ir netgi gamybinius padalinius.Tai aiškiai matosi ne tik maisto produktų prekyboje, bet ir vaistų bei degalų rinkose. Šios finansinės struktūros, sunaikinusios smulkius prekybininkus, įgavo neadekvačiai didelę rinkos jėgą ir be ypatingų pastangų diktuoja visos prekių grandinės kainodarą.
Tarp kitko reikia pripažinti, kad ir tarp kai kurių gamintojų pastebima koncentracijos reiškinių, sudarančių sąlygas monopolių atsiradimui. Labai panašus prekybinių tinklų kainų diktatas jaučiamas ir kitose Europos Sąjungos valstybėse, kur pasigirsta balsų apie galimus įvairius prekybininkų tramdymo būdus. Tačiau dėl žymiai didesnio pajamų dydžio vartotojai dar nejaučia per didelių neigiamų pasekmių, ko nepasakysi apie padėtį Lietuvoje.
Grįžtant prie reakcijos, kurią sukėlė Prezidentės pasisakymas ir reaguojant į įvarius pareiškimus, kad toks reguliavimas neįmanomas, kad tai grįžimas į sovietinius laikus, kad tai gali sukelti prekių trūkumą, netgi atvirkščiai padidinti prekių kainas, kad tai pažeistų Konstituciją ir panašiai, reikia pripažinti, jog turint tokią monopolizuotą prekybos sistemą, teoriškai galimi piktybiniai prekių tiekimo sutrikimai, bet tai būtų nusikalstami veiksmai į kuriuos nedelsiant turėtų reaguoti atitinkamos tarnybos.
Kalbant apie Konstituciją, reikia skaityti 46 straipsnį, kuriame aiškiai pasakyta, kad „valstybė reguliuoja ūkinę veiklą taip, kad ji tarnautų bendrai tautos gerovei. Įstatymas draudžia monopolizuoti gamybą ir rinką, saugo sąžiningos konkurencijos laisvę. Valstybė gina vartotojo interesus.“ Lietuviško liberalizmo atstovams galima priminti, kad liberalizmo ideologas Johnas Stuartas Millis savo laiku pastebėjo, jog kapitalizmo sąlygomis darbo produktas dažnai skirstomas beveik atvirkščiai proporcingai įdėto darbo kiekiui ir kad „laissez faire“ principai ir laisva konkurencija gali būti užtikrinti tik esant tam tikram teisiniam reguliavimui.
Tai ką gi blogo pasakė valstybės vadovė? Kad oligopolijos sąlygomis, žaidžiant konkurenciją tarp kelių pagrindinių rinkos dalyvių ir Konkurencijos tarybai nesugebant įrodyti kartelinių susitarimų, greičiausias būdas taisyti padėtį yra įstatyminis antkainių reguliavimas? Galima sutikti, jog rinkos sąlygomis tai tik laikinas būdas ir tik būtiniausioms prekėms, kurių nėra daug, tačiau maisto produktų krepšelyje jos užima liūto dalį.
Kodėl visi tie, kurie taip audringai kritikuoja Prezidentę ir iniciatyvą Seime, užmiršta apie Kainų komisijos reguliuojamas monopolines energetinių paslaugų kainas? Beje, šiuo metu reguliuojami antkainiai ir vaistų rinkoje. Juk ir maisto prekių rinkoje susidarė panaši padėtis, todėl ir reikalingos panašios priemonės. Tegul ir laikinos. Sprendžiant klausimą iš esmės, būtina kuo didesnė konkurencijos laisvė, apie kurią ir kalba Konstitucija.
Bet traukinys jau nuvažiavo ir greitu laiku tos laivės pasiekti neįmanoma, nors priemonės žinomos. Tai Lietuvai per stambių struktūrų skaidymas, mažmeninių ir didmeninių prekybos objektų atskyrimas, užimamų rinkos dalių mažinimas, maksimali pagalba mažų prekybos įmonių steigimuisi, teritoriniai prekybos centrų apribojimai, Konkurencijos tarybos galių išplėtimai ir panašiai. Tik gaila, kad vyriausybės vadovas, iš Prezidentės išgirdęs, jog būtina riboti kainų augimą, pareiškė nežinąs kaip tą daryti.
Beje, Lietuvoje jau buvo atvejų, kai nusižeminęs vyriausybės vadovas viešai paprašė prekybininkų sumažinti maisto produktų kainas ir kaip maloningai, tiesa, laikinai tai buvo padaryta. Norėtųsi, kad Prezidentė ir vyriausybės vadovas neitų tuo keliu, o panaudotų visas Konstitucijos suteiktas turimas valstybės galias ir apribotų kai kurių finansinių grupuočių apetitus vartotojų naudai.
Jonas Valatka, Socialdemokratinės minties instituto ekspertas
