Sakoma, kad apkasuose ateistų nėra. Po mano parodomosios bylos ir ketverių su puse mėnesių praleistų kalėjimo kameroje supratau, jog kalėjimuose ateistų taip pat nebūna.
Kuomet, nepaisant nepakeliamo skausmo, be menkiausios pertraukos esi tardomas begalę valandų (įskaitant ir nesibaigiančias apklausas kameroje), o visa autoritarinio režimo prievartos sistema mėgina tave bet kokia kaina diskredituoti ir sunaikinti, malda tampa vienintele intymaus, tikro ir nuraminančio išsikalbėjimo galimybe. Tuomet suvoki, kad Dievas yra vienintelis tavo draugas ir tikroji šeima, nes daugiau išsipasakoti savo dvejones ir viltis tiesiog nebelieka kam.
Šiuo šventiniu meilės ir šeimos vertybių laikotarpiu vienišumas, patiriamas kalėjimo kameroje, tampa beveik nebepakeliamas. Pilka, mirtina nakties tyla, netikėti kalinių šauksmai, kupini įniršio ir sielvarto, tolimas kamerų užraktų barškėjimas ir žvangėjimas: visa tai miegą padaro neįmanomą, arba toks miegas tampa tiesiog kankinančiu.
Bet keisčiausia, kad šioje bauginančioje ir beveik negyvoje aplinkoje žmogaus pojūčiai nei kiek neatbunka. Priešingai, visa tai juos tik dar labiau sužadina: mąstymas išsilaisvina nuo žemiškų rūpesčių ir mintys sukasi apie žymiai svarbesnius, neįkainojamus dalykus – Kalėdų metu dvasios laisvė tampa pačia tikriausia dovana. Kameros tamsumoje aš įgyju stiprybės ir vilties, kuri kyla iš žinojimo, kad čia Dievas yra taip arti manęs. Nes kurgi dar daugiau bus Kristus, jei ne su tais, kurie kenčia ir yra persekiojami.
Tiesą sakant, pastaruoju metu skaitau jaudinančią ir susimąstyti priverčiančią Dietricho Bonhoefferio knygą „Laiškai iš kalėjimo“. Parašyta tamsioje, šaltoje ir dvokiančioje kalėjimo kameroje (kur tik ir laukiama, kad žmogaus viltis mirs anksčiau už jo paties kūną), Bonhoefferio knyga yra pilna tikėjimo, atvirumo ir, žinoma, vilties – ir visa tai netgi tamsiausių žmonijos akimirkų akivaizdoje.
Vienas knygos skyrius puikiai atspindi tai, apie ką aš dažnai pagalvoju, mąstydama apie sudėtingą dabartinės Ukrainos padėtį. Belaukdamas savo egzekucijos, Bonhoefferis rašė, kad kalėjime „pasaulio bedieviškumas negali būti nuslėptas, jis kaip tik atsiskleidžia ir išryškėja, nutviekstas netikėtos šviesos“.
Taigi šių Kalėdų metu aš randu bent kažkokį nusiraminimą tame, jog tvirtai žinau, kad dabartinis bedieviškas, nežmoniškas ir nusikalstamas Ukrainos režimas galiausiai tampa akivaizdžiai matomas skaidrioje šviesoje. Neva demokratiška režimo laikysena atsiskleidžia kaip tiesiog ciniško politinio teatro spektaklis, pareiškimai apie Ukrainos siekį žengti Europos keliu išaiškėja besą paprasčiausias melas, o režimo kleptokratų godumas galiausiai yra apnuogintas. Režimo panieka konstitucijai ir įstatymo viršenybei tampa akivaizdi ir toks akivaizdumas suteikia naujų jėgų kovoti.
Dar svarbiau, jog Ukrainos žmonių kančia tampa vis matomesnė aplinkiniam pasauliui ir mes nebesame vieniši dabartinės situacijos įkaitai. Ukrainos kančių sumažinimas Europos valstybių yra suvokiamas kaip kilnus siekis. Kasdienė žmonių priespauda, užgniaužta žiniasklaida, verslo prievartavimas ir kyšininkavimas – visa tai apibrėžia dabartinę mūsų valstybę, kuri yra Europos civilizacijos pakraštyje. Tad dabar mūsų draugai europiečiai, bendraudami su Ukraina, nebegali tiesiog ignoruoti tokio mūsų šalies režimo niekšiškumo. Tikiu, kad demokratinė Europa netoleruos dabartinės situacijos. Ukrainiečiai taptų tik dar tvirtesni, jei žinotų, kad šioje kovoje jie nėra vieniši.
Nesu religinių dogmų ir dvasinių vertybių ekspertė. Aš esu tiesiog tikinčioji, kuri negali pripažinti, kad mūsų visų egzistavimas tėra kažkokio keisto kosminio atsitiktinumo pasekmė. Aš tikiu, kad mes esame didesnio, paslaptingo, bet mus visus vienijančio plano dalis, o šio plano ištakos, kryptis ir tikslas yra prasmingi – netgi tuomet, kai tenka būti įkalintam už kalėjimo grotų.
Tik begalinis tikėjimas tuo, jog mūsų gyvenimas nėra bevertis, tik tikėjimas, kad mūsų poelgiai privalo būti vertinami pagal dorovės principus, padės Ukrainos žmonėms surasti kelią iš kančių, nelaimių ir nevilties. Tik mūsų pačių pastangomis galime atgaivinti bei suteikti naujos stiprybės mūsų laisvei ir visuomenei, kurią galime prikelti, sujungdami visų bendraminčių jėgas. Žinau, kad šitai padaryti mes tikrai galime.
Kalėdų šventė visiems žmonėms žymi naujos pradžios galimybę. Tai savo paskutiniais žodžiais patvirtino ir Bonhoefferis: „Man tai yra... naujo gyvenimo pradžia“.
