„Moterų krepšinio Saboniu“ vadinama J. Štreimikytė dar 2007-aisiais pasakė „sudie“. Ji atsisveikino su krepšiniu ir nutarė atsiduoti šeimai. Tačiau sprendimas buvo trumpalaikis ir 36-erių metų sportininkė toliau išlieka varžovių siaubu.
„Jurgita Štreimikytė yra kaip vynas - kuo vyresnė, tuo geriau žaidžia“, - po šią savaitę patirto pralaimėjimo Vilniaus TEO komandai komplimentų geriausiai Lietuvos krepšininkei ir sostinės komandos lyderei negailėjo Maskvos srities„Spartak“ treneris Laszlo Ratgeberis.
Lietuvos čempionės pirmąją pergalę naujajame Eurolygos sezone pasiekė ne prieš bet ką - nugalėti pavyko pasaulio rinktine tituluojamą Pamaskvio ekipą.
J. Štreimikytė šiame mače svarbiausiais momentais žudė varžoves taikliais metimais, pelnė 15 taškų, atkovojo 7 kamuolius ir buvo viena pagrindinių sensacingos pergalės (72:64) prieš moterų Eurolygos čempiones kalvių.
- Jurgita, pergalė prieš „Spartak“ turnyro lentelėje prideda tiek pat taškų kaip ir kitos. O ką jums reiškė nugalėti Eurolygos čempiones? - paklausėme J. Štremikytės.
- Tai tiesiog buvo laimėtos rungtynės. Negaliu pasakyti, kad įvyko kas nors įspūdingo. Pergalė įrodo faktą, kad reikia žaisti su visomis komandomis: nesvarbu, ar tai Eurolygos čempionė, ar Lietuvos pirmenybių autsaiderė. Visada reikia gerbti varžovą ir būti pasiruošusioms atiduoti visas jėgas.
- Trečiajame kėlinyje pirmavote net 23 taškų skirtumu. Ar prieš mačą tikėjote, kad pavyks tiesiog priblokšti Pamaskvio žvaigždes?
- Dauguma tikrai tikėjosi, kad rungtynės klostysis panašiai. Užtenka pamatyti, kaip savimi pasitiki tos žvaigždės, ir galima nuspėti mačo eigą. Paprasčiausiai jos mūsų neįvertino. Manė, atvažiuos, viena koja laimės ir važiuos namo. Deja, Eurolygoje taip nebūna. Jeigu moki tuo pasinaudoti, reikia taip ir padaryti. Mums pavyko.
- Ar ateinančioms Eurolygos kovoms atsilieps skambi pergalė?
- Supratome, kad galime žaisti ir laimėti. Rungtynės prieš „Spartak“ labai skyrėsi nuo pirmojo sezono mačo Turkijoje. Matome, kad einame teisinga linkme. Jei galime žaisti su tokiomis varžovėmis, reiškia, jog galima žaisti prieš bet kurią komandą. Daugiausia priklauso nuo mūsų pačių nusiteikimo. Kol kas stokojame tik susižaidimo, nes ne viena žaidėja Turkijoje tik debiutavo Eurolygos varžybose. Naujokėms nepavyko išvengti jaudulio, tačiau pamažu jos supranta, kad čia nėra nieko baisaus. Tereikia žaisti visa jėga.
- Eurolygos sezoną pradėjote įspūdingai. Ar realu TEO komandai vėl pasiekti finalo ketvertą?
- Šita pergalė mus įpareigoja. Pirmiausia turime gerai sužaisti išvykoje kitą savaitę, o paskui laukia trejos rungtynės namuose. Taigi savo žaidimu ir pergalėmis privalome susigrąžinti bent jau dalį mūsų žiūrovų ir aistruolių. Mačas su „Spartak“ parodė, kad nereikia skubėti mūsų nurašyti. Iki finalo ketverto - labai ilgas kelias, bet kiekviena žaidėja, kad ir kaip ten būtų, kad ir kokioje komandoje žaistų, turi turėti tikslą ten papulti.
- Po mačo sulaukėte „Spartak“ trenerio komplimentų. Ar išties jaučiate, kad bėgant metams žaidimas tik gerėja?
- Jaučiuosi vyresnė. (Juokiasi.) Kartais reikia daugiau pagalvoti ir pasistengti išnaudoti mažiau energijos. Amžius daro savo. Sportine forma dar taip pat nesu patenkinta. Tobulėti yra kur, o kai nebebus - reikės sėdėti namuose, o ne aikštėje bėgioti.
- TEO suolelis šiemet nėra labai ilgas. Ar užteks parako visam sezonui?
- Turi užtekti. Lietuvos čempionatas nėra stiprus, jame daugiausia rungtyniaus jaunimas. O žaisti vienas rungtynes per savaitę jėgų turi pakakti ir šešioms ar septynioms krepšininkėms.
- Kur slypi komandos stiprybė?
- Komanda turi potencialą, bet jį atskleisti dar reikia laiko. Turime tris naujokes užsienietes. Eurolygoje pirmą kartą žaidžia Daina Staugaitienė. Ji išties gerai pasirodė ir žaidimas turėtų gerėti su kiekvienomis rungtynėmis, tačiau vis tiek reikia laiko apsižiūrėti, apsičiupinėti. Svarbus Aušros Bimbaitės sugrįžimas po traumos. Jai reikia laiko pajausti žaidimą ir atgauti pasitikėjimą savimi. Turėtume žingsnis po žingsnio judėti pirmyn, nors bus visokių rungtynių. Gali komandoje turėti ir žvaigždyną, bet jeigu nemokėsi jo suvaldyti, taip pat nebus nieko gero.
- Jūsų nuolat klausia, ar šis sezonas jau paskutinis?
- Kiekvienas sezonas man paskutinis. (Juokiasi.) Tačiau yra žmonių, kurie labai gerai moka mane įkalbėti. Tikiuosi, kad tai paskutiniai metai ir daugiau mano pagalbos nebeprireiks.
- Jau anksčiau teigėte, kad baigusi karjerą norėtumėte likti krepšinyje. Galbūt jau dabar mėginate perprasti trenerės darbo subtilybes?
- Stengiuosi. Dalijuosi žiniomis su jaunimu. Tai neįkainojama patirtis merginoms, pereinančioms į moterų krepšinį. Taip galima sutrumpinti laiką, kurio reikia mokytis. Stengiuosi būti jungiamąja grandimi tarp trenerio ir jaunų krepšininkių. Mėginu, kiek galiu netrukdydama, ką nors patarti, palaikyti, ką pabarti ar sudrausminti. Man toks vaidmuo mielas ir priimtinas.
