Kaip ir kuo dabar gyvena Ditė?
Šiuo metu gyvenu atostogomis! Kelionę su draugais po Viduržemio jūros salas išmainiau į Druskininkus, močiutės naminius pomidorus ir laiką su šeima. Apie darbų maratoną stengiuosi negalvoti – kiekviena diena suplanuota iki spalio 18-osios. Juozo Statkevičiaus renginys taip pat ne už kalnų. Po kolekcijos pristatymo per Kanų filmų festivalį daug pažistamų buvo nustebę ir ketina atvykti į šou Vilniuje.
Lietuva man brangi, todėl teks pasukti galvą, kaip ją pristatyti, kad pirmą kartą atvykusiems liktų geri prisiminimai.
Dabar įprasta, kad modeliai net nebaigia mokyklos. Jūs ją baigėte ir tik tada ištrūkote į Paryžių. Nebuvote tikra, kad norėsite dirbti modeliu, ar tėvai spaudė baigti mokslus?
Esu laiminga turėdama tokią šeimą, jie – tėvystės meistrai. Niekada nejaučiau jokio spaudimo, jie sulipdė iš manęs mažą asmenybę, įskiepijo moralines normas ir pareigingumą. Visada gaunu patarimą ar pagalbos, kai man jos reikia. Pati nusprendžiau baigti mokyklą, nors „Next“ ir „Metropolitan“ man, penkiolikmetei, jau siūlė darbus Paryžiuje. Tuo metu man svarbiau buvo gerai baigti gimnaziją, turėjau daug pomokyklinės veiklos. Į modelio karjerą visada žiūrejau kaip į pomėgį, todėl nenorėjau visko apleisti ir išvažiuoti. Be to, lankydama mokyklą retkarčiais padirbėdavau modeliu Lietuvoje. Tikiu, kad visų gyvenimuose viskas atsitinka su priežastimi.
Dažnai kartojama, kad jaunos merginos (juk modelių amžius vis jaunėja) netenka normalios paauglystės ir iškart tampa mažomis moterytėmis. Turėtų būti velniškai sunku staiga tapti suaugusiai, atsakingai už save?
Pirma mano kelionė buvo tik sulaukus aštuoniolikos, kai jau laikas pažinti pasaulį ir išmokti rūpintis savimi. Kaip būtų buvę, jei būčiau išvažiavusi 15 metų, niekas nežino ir tos patirties neturiu, bet paauglėms mergaitėms esu ne kartą pabuvusi už mamą: ir ašaras nušluostyti, į atrankas padėti nuvažiuoti, valgyti nupirkti, prieš agentūrą užstoti tekdavo dažnai... Šioje industrijoje jau tokia sistema: pradedi anksčiau – turi daugiau galimybių prasimušti, ilgiau tuo užsiimti, bet tuomet turi būti stipri asmenybė, paaukoti normalią paauglystę, apleisti mokslus, nepasiduoti blogai įtakai. Visur bus pranašumų ir trūkumų. Tiesiog pasiryžus tai pradėti nuo ankstyvos paauglystės reikia nepamiršti, kad tai – verslas.
Daug dirbantiems ir keliaujantiems dažnai sunku susirasti antrąją pusę: jie arba vieniši, arba susiranda mylimąjį iš darbo aplinkos?
Taip, tai nėra lengva, bet viskas įmanoma, kai to nori abi pusės. Iš mano darbo aplinkos susiradus antrąją pusę tai būtų dar didesnis iššūkis, juk tada abu neturėtų kasdienės rutinos. Jei abu keliauja už šalies ribų, beveik neįmanoma suderinti grafikus būti kartu. Bent vienas turėtų būti sėslesnis.
Galbūt kartais pažintis su žinomu fotografu, prodiuseriu, dizaineriu naudinga? Ar yra tekę matyti, kaip galbūt visiškai jauni modeliai visomis priemonėmis taip bando įsitvirtinti?
Teko visko matyti, neatsistebiu kai kurių panelių lapišku gudrumu, bet esu liudininkė atvejų, kai tokios situacijos įvyko natūraliai ir baigėsi vestuvėmis, vaikais. Jei tai tarptautinio lygio profesionalas, karjera beveik garantuota. Ir tai normalu. Visada stengiamės padėti mylimiems, artimiems žmonėms. Tai galioja ne tik mados ir grožio industrijoje.
Net neabejoju, kad buvo tokių, kurie jums siūlė jachtų, vilų ir mėnulį... Dažnai būna modelių medžiotojų bandymų sugundyti pinigais?
Siūlė ir siūlo. Net neturėjusi turtuolio mylimojo pabuvojau jachtose,vilose, o mėnulis vis dar visų mūsų. Tokių medžiotojų yra, nes egzistuoja jų paklausa. Mano vertybės kitokios. Turtai – vienas iš sėkmės lydimo vyro bruožų, bet tie, kurie gali pasiūlyti tik tai, manęs nedomina.
Dažnai manoma, kad gražios merginos, ypač modeliai, būna išpaikinti dėmesio, todėl yra aikštingos ir išrankios.
Tai gamtos atrankos dėsnis. Kuo daugiau gerbėjų, tuo daugiau nuskriaustųjų išsirinkus tą vieną, dėl to gimsta stereotipai. Grožis – stiprus gamtos ginklas, bet daug kas jo prisibijo iš anksto tikėdami nesėkme.
Tikrai atsiranda tokių, kurie šalia nori būti tik dėl to, kad esate modelis?
Dažniausiai vyrai, kuriems rūpi tik graži moteris ar titulas, būna neįdomūs, be šarmo.
Modelių rinkoje esate nebe naujokė. Ar jaučiasi skirtumas būti modeliu prieš kokius penkerius metus ir dabar?
Jaučiasi, nes pati jau labai pasikeičiau per tą laiką. Anksčiau buvau vaikas, atėjęs tik būti gražiai ir gerai atlikti modelio darbą, o dabar atėjusi į darbą galiu būti prodiuserė, koordinuoti komandą, padėti vizažistui, stilistui, per pažintis klientams suteikti naujų verslo galimybių, darbą atlikti dvigubai greičiau ir t. t. Kadangi pati save išbandžiau įvairiose srityse, žinau, ko kiekvienas komandos narys tikisi, taip pat per metus sukaupiau didelę patirtį iš gerų meistrų, daug kontaktų. Mano kartos pokyčiai mados pasaulyje ne tokie drastiški, kaip buvo modeliams dar penkerius metus iki manęs. Kai buvau penkiolikos, pamenu, kaip merginos po poros mėnesių darbo Japonijoje grįžusios galėdavo nusipirkti butą.
Anksčiau visi pažinojo Lindą Evangelistą, Kate Moss, Claudią Schiffer, Naomi Campbel ir pan. Kaip manote, kodėl dabar nebėra supermodelių, kurių vardą žinotų visas pasaulis, net tie, kurie nesidomi mada?
Šie modeliai išgarsėjo dar prieš žlungant Sovietų Sąjungai ir Rytų modeliams užplūstant rinką. Vakarų šalyse gimus gražiai moteriai ji iš karto tapdavo žvaigžde, nes tai nutikdavo kartą per 10 metų! Kainų politika taip pat buvo laisvai kontroliuojama, nes nebuvo konkurencijos. Atsivėrus Rytų blokui rinką užplūdo gražuolės, kurioms galimybė keliauti ir dirbti tapo svajonės išsipildymu, o poros šimtų dolerių dienos uždarbis – tikras lobis savoje šalyje. Taip nuo dešimčių tūkstančių per dieną rinkos kaina krito iki tūkstančių.
Visų merginų svajonė – vardiniai drabužiai... Modeliai dažnai jų gauna dovanų?
Masinės drabužių dalybos baigėsi su supermodelių laikais. Dabar modeliai tiesiog gauna prioritetą dirbdami tam tikriems mados namams dalyvauti slaptuose jų išpardavimuose arba gauti iki 70 procentų nuolaidą. Nors aš vis dar po fotosesijų gaunu dovanų iš dizainerių ar net žiūrovų!
Dažnai dizaineris pasirenka vieną modelį, kuris tampa kolekcijos veidu. Ar daug intrigų ir kovų vyksta dėl šio titulo?
Tai tokia sezoninė drama! Vieną sezoną raudonplaukės, kitą – brunetės ir nėra čia dėl ko labai kovoti. Besikeičiančio įvaizdžio kiekvieną sezoną nesivaikysi. Geriau perprasti dizainerį bei jo kūrinį ir jį tinkamai parodyti, sukurti energetiką.
Dizaineriai sako, kad modeliai – tik pakabai jų drabužiams. Neskaudina toks požiūris?
Tai simbiozinis ryšys. Geri pakabai gali turėti labai didelę įtaką dizainerio verslui ar kolekcijai, todėl tokią suradę nepaleidžia! Aš kartą pademonstravusi „Escada“ kolekciją pagerinau jų pardavimus, todėl po to tris mėnesius teko kas dieną dirbti jų „pakabu“.
Kūrėjai turi savo įgeidžių, keistenybių. Su kokiomis jų esate susidūrusi savo darbe? Su kuriuo dizaineriu dirbti buvo sunkiausia ir kodėl?
Labai keistų įnorių nepatyriau. Dažniausiai man dizaineriai duoda sudėtingiausius, juokingiausius, keisčiausius savo kūrinius ir nepatogiausią avalynę, nes manimi pasitiki ir žino, kad susidorosiu ir sugebėsiu tinkamai juos parodyti.
Kokių kuriozų yra nutikę darbe?
Kartą žengdama podiumu pamečiau sijoną, o kitąkart iš namų išvykau skirtingais bateliais: atvykusi į darbo vietą pamačiau, kad viena koja – žaliame YSL batelyje, o kita – zebro juostomis margintame „Ralph Lauren“.
Kokia pačios darbo diena? Kokioje mados sostinėje jaučiatės geriausiai?
Man patinka Berselona. Ten gera energija, klientai malonūs, paslaugūs. Visada puiki nuotaika. Šiltas oras, jūra šalia, saulė. Miesto architektūra labai graži, gerai organizuotas darbas. Susikuria jausmas, lyg būtų nesibaigiančios atostogos, o juk vyksta intensyvus darbas. Nors jokioje pasaulio vietoje nepalyginčiau jausmo, kurį patyriau dirbdama su Juozu Statkevičiumi Lietuvoje. Užaugau dirbdama su Juozu ir jo komanda. Jokie penkių žvaigždučių prabangiausi pasaulio viešbučiai neatstos žmogiškos šilumos, kurią jis spinduliuoja. Mane gerai nuteikia ir mintis, kad dirbu su savo šalies genijui.
Mados žurnalas „Vogue“ paskelbė, kad fotosesijoms nebeims itin lieknų ir jaunų merginų. Kaip modelių pasaulis sutiko šią žinią?
Šis žurnalas diktuoja tendencijas ir turi svarbų žodį mados pasaulyje. Jie turi tai pasakyti, nes gauna daugiausia kritikos šia tema. Ar žodžiai pavirs darbais, parodys laikas. Svarbu, kad tokie paskelbimai neskatintų aptingti ir taip labai sparčiai tunkančios žmonijos. Pasipiktinimas liekna panele žurnale savų lašinukų neištirpdys. Reikia sveikai maitintis, sportuoti, o ne sekti kraštutinumais.
Yra tekę matyti visiškai nuo anoreksijos kenčiančių kolegių? Ar sulaukiate spaudimo iš agentūros dėl svorio?
Visiškai nuo anoreksijos kenčiančių matyti neteko, tačiau nesveikai gyvenančių ir apsėstų mintimis apie svorį apstu. Visa tai nutinka dėl agentūros ir tendencijų spaudimo. Visos agentūros kontroliuoja modelius dėl figūros, tačiau ir jiems reikia kartais priminti, kad neprarastų sveiko proto. Kartą, liepta numesti svorio tiek, kad būčiau 0 dydžio, pasakiau agentūrai, kad to nedarysiu, nes esu aukšta ir mano sudėjimui tai nenatūralu. Taip praradus vienus klientus atsiranda kitų, kuriems tavo figūra bus tai, ko jiems reikia. Tai tik pora metų jūsų gyvenime, svarbu nepasidaryti žalos, kurią teks kentėti visą likusį gyvenimą.
Be nuostabių drabužių, batelių, aksesuarų, kelionių, pažinčių, modelio darbas turi ir šešėlinę pusę... Kokia ji?
Trumpa karjera. Nuolatinės gyvenamos vietos neturėjimas ir finansinis nepastovumas. Gal kam nors kitaip atrodo, tačiau noriu papasakoti, kad manekenės darbas – įtemptas ir sudėtingas. Mados industrija lengvai įsuka merginas ir darbo karuselę, ji jaučia įtampą. Manekenė visada apsupta daugybės žmonių, visi ją liečia, rengia ir nurengia, šukuoja, dažo. Po sunkios darbo dienos grįžus į viešbutį tenka ilgai gramdyti grimą, užsipilti butelį kondicionieriaus ant galvos, kad plaukai atgautų ankstesnę būklę. Kartais visą dieną nėra kada pavalgyti, apie tai merginos pagalvoja tik grįžusios į viešbutį. Ne visada užtenka noro sportuoti. Todėl labai svarbu visur ir visada mokėti susikurti komforto zoną, atsipalaiduoti. Išmokti pabūti vienai su savimi. Priešingu atveju nukentės ne tik manekenės grožis, bet ir jos sveikata.
Esate sakiusi, kad gyventi ir vaikus auginti norėtumėte tik Lietuvoje. Ar nuomonė nepakito?
Lietuvą kaip mylėjau, taip ir mylėsiu. Kartais pusę pasaulio reikia apkeliauti, kad suprastum, ką pašonėje turi. Yra tam tikra priežastis, kodėl gimstame tam tikroje šalyje, todėl galimybės čia grįžti niekada neatmetu.
J. Statkevičius pavasaris/vasara 2011 (Balsas.lt/Ruslanas Kondratjevas) (nuotr. Balsas.lt)
J. Statkevičius pavasaris/vasara 2011 (Balsas.lt/Ruslanas Kondratjevas) (nuotr. Balsas.lt)
