– Su konkursu „Lietuvos spaudos fotografija“ esate nuo pat pradžių – su juo, jame ir šalia jo. Ar per visus šiuos metus spaudos fotografija Lietuvoje labai pakito?
– Pati spaudos fotografija tikrai patobulėjo, o kolegų darbo kokybė – smarkiai išaugo, ypač lyginant su pirmaisiais konkursais (aš jokiu būdu nesakau, kad tuomet fotografijos buvo blogos!). Natūralu, kad prie to prisidėjo technikos tobulėjimas, naujos tendencijos. Įtakos turėjo ir pats konkursas, ir klubo veikla, o ir visuomenė pradėjo kreipti dėmesį į šią fotografijos sritį (spaudos fotografiją).
Galbūt silpniausia vieta čia yra leidėjai. Jie vis dar, mano supratimu, nepakankamai rimtai žiūri į spaudos fotografiją, kaip į vieną iš žurnalistikos rūšių. Vis dar pasitaiko, kad fotografijos naudojamos tik puslapiui užpildyti, o internete - kaip masalas skaitytojui, tik kaip atraktyvus vaizdelis. Gilesnių fotografinių darbų poreikis iš leidėjų nejaučiamas. Todėl atsiranda problema - mūsų žiniasklaida neturi rimtų fotopasakojimų. Tačiau tie fotopasakojimai kainuoja sąlyginai brangiai - žmogus turi skirti laiko tiek pačiam fotografavimo procesui, tiek paieškoms, tiek idėjai apmąstyti. Tai užima laiko ir yra jau visai kitoks kūrybinis procesas.
– Jūsų kolega Kęstutis Vanagas minėjo, kad mūsų žiniasklaidoje greitis vis dar yra svarbesnis už kokybę, ar sutinkate?
– Dabartinė kova dėl greičio iš tiesų liūdina. Didžiausia problema yra fotoredaktoriaus, kaip pareigybės, nebuvimas. Vakaruose tai yra nesuvokiamas dalykas. Juk leidiniuose, interneto žiniasklaidoje vizualika, vizualioji žurnalistika yra labai svarbi ir aktuali.
Bene svarbiausia fotoredaktoriaus funkcija – tarpininkavimas tarp fotografo ir skaitytojo. Čia pasitaiko tam tikrų niuansų – fotografas, būdamas vietoje, visų pirma matė daugiau, nei yra fotografijose. Visų antra, jis girdėjo ten skleidžiamus garsus, jis jautė kvapą ir visą tą aplinką. Žmogus, kuris paskui mato tas fotografijas, ten nebuvo ir nematė tiek daug. Fotoredaktorius, žinodamas fotografijos kalbą, turi būti tarp fotografo ir skaitytojo tam, kad atrinkdamas nuotraukas publikavimui padėtų pastarajam suprasti, kas ten vyko.
– Grįžtant prie konkurso: minėjote, jog į fotografiją ateina vis daugiau naujų, „šviežių“ veidų. Ar jų daugėja,ar didėja fotografų aktyvumas?
– Konkurso dalyvių kiekis tradiciškai svyruoja apie pusantro šimto. Pirmaisiais metais buvo septyniasdešimt ar septyniasdešimt keli, o pastaraisiais metais tas skaičius svyruoja nuo 140 iki 160. Mes nesistengiam specialiai agituoti, kad dalyvių būtų kuo daugiau, ir neliūdim, jei tas skaičius būna mažesnis. Ne kiekis atspindi kokybę.
Kaip tik pastaraisiais metais vadinamieji grandai, vyresni fotografai dalyvauja vis mažiau ir mažiau. Gaila. Tačiau nuolat ateina naujų veidų, kurie nori žinių, dalyvauja, lankosi ir kituose klubo renginiuose ir jiems tai yra įdomu, jie tame mato prasmę ir galimybę tobulėti.
Mane labai pradžiugino viena situacija, įvykusi prieš šešerius ar septynerius metus, kai iš vieno jaunosios kartos fotografo išgirdau: „Padariau kadrą konkursui“. Tą frazę aš laikau laimėjimu ne tiek dėl to, kad fotografuota specialiai konkursui, bet kad fotografuodamas jis galvoja ne tik apie tai, kokių kadrų jam reikia šiandien laikraščiui ar portalui, bet mąsto plačiau, įvairiau. Vadinasi, dėl to laimės ne tik jis, bet ir to leidinio vartotojai.
– Pirmuosiuose konkursuose tarp nominantų ir laureatų buvo nemažai ir Jūsų paties darytų nuotraukų. Ar vis dar fotografuojate ir teikiate jas konkursui, ar užleidote vietą kitiems ir pats likote tik prie organizavimo darbų?
– Aš vis dar kartais dalyvaudavau konkurse. Bent su keliom fotografijom, bent simboliškai. Tačiau pastaruosius ketverius metus, kai esu fotomenininkų sąjungos pirmininku, jau turiu labai mažai laiko fotografuoti (kaip bebūtų liūdna). Prieš porą savaičių Palangoje vyko tokia akcija, tai labai džiaugiuosi, kad turėjau progą pabūti su fotoaparatu rankose.
Be to, neseniai teko dalyvauti interaktyvioje „Samsung Smart TV“ parodoje „Nuogas miestas“. Mes su kolegomis kaip tik buvome Amsterdame, World Press Photo konkurso apdovanojimuose. Visos mano nuotraukos, esančios šioje parodoje, buvo sukurtos Amsterdame. Buvo įdomu, toks neplanuotas, tačiau tikslingas fotografavimas. Parodos lankytojai gali įžiūrėti visas Amsterdamo detales padidinę nuotraukas televizoriaus ekrane. Kai pagalvoji, nuostabi technologijų ir meno sintezė. Atrinkdamas nuotraukas supratau, kad fotoaparatas vis dar tinka mano rankai (šypsosi).Deja, kasdien nėra laiko, kada tuo užsiimt.
– Po „World Press Photo“ laimėtojų paskelbimo fotografijos pasaulyje kilo nemažas ažiotažas dėl konkurso metų nuotraukos nugalėtojo Paul Hansen kadro iš laidotuvių procesijos Gazos ruože – esą nuotrauka per daug ištobulinta „Photoshop‘u“. Kokia Jūsų nuomonė apie nuotraukų koregavimą?
– „Photoshop‘o“ naudojimas yra labai filosofinis klausimas. Ši diskusija pasauliniu mastu netyla jau ne vienerius metus. Vieni yra už kuo mažesnį fotošopo įsikišimą. Kiti teigia,kad tame nėra nieko blogo, jeigu nekeičiamas nuotraukos vidus: neklonuojami ir neištrinami objektai, o nuotrauka tėra apdorojama spalviškai, suderinamas šviesumo ir tamsumo santykis. Aš pats esu už konservatyvesnį variantą, nors negaliu 100% nesutikti ir su kita puse, teigiančia, kad spalvinė korekcija ir koreguojama šviesotamsa suteikia ar pagilina nuotraukos emociją.
O kalbant apie nuotrauką laureatę – ten matosi, kad yra krintanti šviesa, ateinanti iš už žmonių nugarų. Už fotografo nugaros, kairėje (kas nesimato fotografijoje) taip pat yra kažkas, kas tą šviesą atsispindi. Netikėtu dvigubu šviesos „kritimu“ ši nuotrauka ir yra ypatinga – juk fotografas galėjo tuos žmones fotografuoti dviem žingsniais arčiau ar dviem žingsniai toliau nuo šios vietos, bet tuomet dingtų šviesos žaismas. Gal vėliau tas atspindys ir buvo „Photoshop‘u“ kiek paaktyvintas, bet nemanau, kad jis sukurtas dirbtinai. Mano nuomone, šiuo atveju, taisyklėms nenusižengta.
– O kaip apskritai su skaitmeninėmis technologijomis ir jų teikiamomis galimybėmis?
– Žmogus kuria technologijas savo buičiai palengvinti, bet kartais jos atsigręžia prieš jį patį. Fotografijoje technologijos dabar suteikia tokias galimybes, apie kurias mes anksčiau net pasvajot nebūtume galėję. Spaudos fotografijai tai didelis pagelbėjimas, kai tenka fotografuoti ekstremaliomis sąlygomis (tamsoje, prastai apšviestose vietose ir pan.). Tačiau tas turi savo kainą. Fotografas, tikrindamas ar pavyko kadras, labai dažnai praleidžia kitą, galbūt dar geresnį kadrą, bet jo dėmesys tuo metu būna sukoncentruotas į fotoaparato ekrane rodomą vaizdelį, o ne į tai, kas vyksta aplinkui, kas yra svarbiau.
Tas kritinio mąstymo ir vertinimo praradimas stabdo nuo ėjimo tolyn, mąstant kokios fotografijos tu nori. Aš pats kai dirbau ir eidavau į renginį, labai dažnai sau mintyse susikurdavau „idealią fotografiją“. Tokią, kokią aš norėčiau parsinešti. Ji niekada nebūdavo įgyvendinta (jos ir tikslas nebuvo toks), nes realybės, gyvenimo spaudos fotografas negali ir neturi teisės režisuoti. Tokie fotožurnalistikos principai. Tačiau kai turi tikslą, idėją, tai tau palengvina situaciją ieškant, „gaudant“ gyvenimo, kurį tu fiksuoji, akimirką. Labai svarbu žinoti kontekstą, pažinti pagrindinius veikiančius asmenis. Fotožurnalistas apie fiksuojamą situaciją, renginį, asmenį turi žinot daugiau, išsamiau nei atsitiktinis žmogus toje situacijoje atsidūręs su fotoaparatu rankose. Visa tai yra profesiniai įgūdžiai, kvalifikacija ir sugebėjimas sukurti gerą fotografiją, atitinkančią ne tik kompozicinius, šviesos reikalavimus, bet ir atspindinčią esmę. Reikia ne tik žinoti, bet ir suvokti, kad esi ne tik fotografas – esi fotožurnalistas, už savo darbą atsakingas ne tik prieš redaktorių, bet ir prieš visuomenę. Turi žinoti aplinką, turi žinoti kontekstą, turi žinoti viską. Ir, be abejo, mylėti savo darbą bei pasirinktą profesiją.
