Seimo narys, kaip žinome, yra viešas asmuo – jo galima klausti to, ko mandagumas neleistų teirautis pažįstamo asmens, bičiulio ar net draugo. Dar daugiau – galima įvairiausiais būdais juoktis, šaipytis, netgi tyčiotis iš kiekvieno.
„Pasikausčiusieji“ arba visokius burbulus pučiantieji trimituoja, kad vakariečiai politikai prie to esą pripratę, tai jiems jau įprasta ir jie net džiaugiasi ir visokias nesąmones apie save skaitydami, ir neįtikėtinu rakursu pagautas savo nuotraukas ar karikatūras spaudoje regėdami. Gal. O gal ir ne. Kita vertus, taip jiems visiems, mokesčių mokėtojų pinigėlius valgantiesiems, ir reikia. O, be to, nėra ko į politiką visokiems jautruoliams eiti.
Nepriskiriu savęs prie šios kategorijos, nors, neslėpsiu – netiesa žeidžia. Ne mirtinai, bet nemaloniai – tarsi kokio uodo ar aklio gėlimas. Taigi, nepaisant to, kad esu pripratęs prie daug ko, tačiau kaip kiekvienas sveikas žmogus reaguoju į neteisybę ar visokius pramanus, skleidžiamus apie mane. Gal reikėtų nekreipti dėmesio? – svarstau sau, bet vis tiek įsitraukiu į žaidimą ir bandau gaudyti ar vaikyti paleistą dar vieną žurnalistinę antį apie mane. Ne piktybiškai noriu tikėti, o iš nežinojimo arba azarto, svilinančio padus – turiu sensaciją!
Nenoriu gilintis į visokius niuansus, todėl tiktai PASIAIŠKINU savo rinkėjams ir ne rinkėjams, kad vieno dienraščio žurnalisto atkapstyta ir visos žiniasklaidos išviešinta žinia apie Jono Ramono gautą daugiau nei milijoną kainavusią dovaną – tai jokia sensacija. Viskas pernelyg paprasta sutuoktinė padovanojo man dalį namo, kurį kartu statėmės ir kuriame iki šiol gyvename. Atsiprašau žiniasklaidos atstovų už sugriautą smėlio pilį, tačiau bandau paguosti: gal šiame mano prisipažinime galima kai ką įdomaus įžvelgti. Jei labai norisi...
Jonas Ramonas yra partijos Tvarka ir teisingumas narys
