Net jeigu premjero Andriaus Kubiliaus stiklinėje liktų tik lašas ant dugno, jam toji stiklinė vis tiek atrodytų apypilnė. Toks įspūdis susidaro pasiklausius Vyriausybės vadovo prognozių apie tai, kaip jau kitais metais nedarbo lygis Lietuvoje bus mažesnis nei 10 procentų.
Galima net pagalvoti, kad premjeras savo optimizmą matuoja jau ne stiklinėmis, o po darbo stalu surikiuotais buteliais. Gal net ištrauktais „iš šešėlio“.
Kaip kitaip būtų galima paaiškinti pasikartojančius A. Kubiliaus optimizmo proveržius, kai Seimas eilinį kartą tvirtina deficitinį biudžetą (nepaisant svajų apie perteklių), valstybės skola toliau auga, o šalies įmonės tik pradeda kilti ant kelių (prieš stojant ant kojų)?
Nedarbo lygis Lietuvoje kitąmet gali sparčiai mažėti tik dėl vienos priežasties. Tos pačios, dėl kurios jau dabar auga „Komisaro Rekso“ serijų ir vokiečių kalbos kursų populiarumas. Tai – nuo kitų metų gegužės atveriama Vokietijos darbo rinka.
Kalbant optimistiškai, gal ir galima pasidžiaugti, kad ji suteiks Lietuvos piliečiams naujų darbo paieškos galimybių. Žvelgiant realistiškai, reikia konstatuoti, kad tai sukels naują emigracijos bangą, kuri iš Lietuvos išvilios dar daugiau darbingų žmonių, nepajėgiančių pakankamai užsidirbti tėvynėje.
Labai gali būti, kad tuomet statistika iš tiesų rodys mažėjantį nedarbo procentą Lietuvoje. Galbūt tai ir turėjo galvoje premjeras A. Kubilius? Tik, būdamas didžiausiu šalyje optimistu, pamiršo paminėti, kad keisis ir kiti statistikos rodikliai: gyventojų skaičiaus ir emigracijos. Ir keisis jie ne į teigiamą pusę.
Psichologai yra nustatę, kad optimizmas ir pozityvios emocijos dažnai padeda įveikti trumpalaikes krizes, tačiau ilgalaikėje perspektyvoje rezultatai nebūna labai džiuginantys. Netgi žinoma, kad optimistai urviniai žmonės mirdavo nuo kraujo užkrėtimo, nes visai nesirūpindavo žaizdų priežiūra. Tuo tarpu kiti, labiau save saugoję, gyveno ilgiau.
Juras Požela yra Vilniaus miesto savivaldybės tarybos narys, priklauso Lietuvos socialdemokratų partijai
