Valstybės atkūrimo dvidešimtmetį, ypač po pastarųjų pusantrų konservatorių ir jų partnerių arogantiško valdymo metų, pabrėžiu valdymo, o ne tarnystės žmonėms metų, sutinkame, pasiklydę sveikatos kryžkelėse.
Gal todėl, jog paskutiniam sveikatos ministrui svarbiausia, anot jo, buvo pradėti reformą ir kirsti iš peties, faktiškai uždarant bent dešimtį savivaldybių ligoninių. Kirto taip, kad toli lėktų skiedros, o tiksliau, ligoniai, bandydami rasti nors kokią medicinos pagalbą, atvykę į tą ministro nurodytą išsvajotą centrą pamatytų, kad tokių kaip jie čia – dešimtys, ir jų nelabai kas laukia, nes ir šiam centrui ministras gerokai nurėžęs finansavimą. Specialūs tyrimai čia iš karto prieinami tik tam laimingajam, kuris gali pakloti ne vieną dešimtinę, o visiems kitiems siūloma atvykti, jei užteks sveikatos, dar po kelių mėnesių.
Valdantieji vėl siūlo skirti sveikatos ministru žmogų, visiškai nesidomėjusį šia sritimi ir be sistemos ateities vizijos. Vyresni dar puikiai mename vieno raudonosios revoliucijos klasiko žodžius, jog šalį valdyti gali ir melžėja. Jei vėl išgirsime, jog šis jau šešioliktasis per nepriklausomybės metus Sveikatos apsaugos ministras pradės savo reformą, aiškindamas, kaip tai darė ne vienas jo pirmtakas, priklausęs konservatoriams, kad niekas sveikatos sistemoje iki jo nebuvo daroma arba viskas, kas buvo daroma, buvo ne taip, tai tikrai galėsime suvokti, kad daugumai pacientų ir medikų labiausiai galvą skauda būtent nuo tokios reformų pradžios gausos ir visiškos nežinios dėl rytdienos. Sakysite, per daug kritikuoju, bet aš kritikuoju sistemą mažiau pažįstančius, bet beatodairiškai ją kritikuojančiuosius ir, kaip visko panacėją siūlančiuosius naują reformą.
Ką gi reikėtų daryti? Pirmiausia, pripažinti ir pasidžiaugti, kad turime profesionaliai parengtus ir atsidavusius savo profesijai gydytojus bei slaugytojas. Tai paliudija net ir jaunų mūsų kolegų nesudėtingas įsidarbinimas bet kurioje Europos valstybėje, jų sėkmingos karjeros. Lietuvos medikai sukaupę ir daug organizacinės patirties, todėl verta įsiklausyti į jų bei pacientų organizacijų siūlymus.
Antra, reikia suprasti, jog žmonėms padėsime tik gerindami sveikatos paslaugų prieinamumą, nepriklausomai nuo jų pajamų, išsilavinimo ir gyvenamosios vietos. Privalome gerinti žmonių gyvenimo, darbo, laisvalaikio sąlygas bei psichologinę atmosferą, akcentuojant ankstyvos diagnostikos ir ligų prevencijos kryptis. Ir trečia, pertvarkant sveikatos įstaigų tinklą reikia užtikrinti, jog įstaigos, į kurias po pertvarkos padidės pacientų srautai, būtų pasiruošusios juos priimti be didelių eilių ir turėtų tam parengtas sąlygas bei resursus, kad atvykęs į tokią įstaigą pacientas iš karto pamatytų ilgesnės kelionės naudą. Savivaldybės, kuriose paslaugų apimtys mažėja, turėtų centralizuotai gauti papildomus greitosios pagalbos automobilius ir papildomas resursus brigadoms išlaikyti. Reikia ne drausti teikti paslaugas, bet apjungti, stambinti mažesnes gydymo įstaigas, ir tai pradėti didžiuosiuose miestuose. Tik eidami bendro sutarimo keliu, o ne “skaldant malkas”, pasieksime norimo rezultato – geresnės Lietuvos žmonių sveikatos ir efektyvesnės medicinos pagalbos nelaimės atveju.
Juozas Olekas yras LSDP narys
