„Svarbiausia – stipri Lietuvos integracija į NATO ir ES. Didesnę mūsų krašto integraciją į ES Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partija ir valdančioji koalicija supranta labai paprastai – pasisakome už tai, kad stiprėtų Briuselio institucinis vaidmuo“ – sako Audronius Ažubalis.
Išgirdęs šiuos žodžius įsiklausiau ir į Romualdo Ozolo teiginį, jog „Kovo 11-osios valstybės nebėra. Antroji Respublika baigėsi 2004 metų gegužės 1 dieną“. Ar A. Ažubalio konstruojama Lietuva vis dar atitinka rėmus, numatytus Konstitucijoje? Dar svarbiau, ar užsienio reikalų ministras, spręsdamas Lietuvos raidos strategiją ir kryptis, neperžengia kompetencijos ribų? Esu tikras, kad ir pačioje Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų partijoje „stipresnis Briuselio institucinis vaidmuo“ kelia daug diskusijų.
Bet kadangi diskusijos – tik dar vienas būdas nesusitarti, pasinaudosiu Tomo Čyvo pasiūlytu (kad ir su ironija) matematiniu metodu. T. Čyvas pragmatiškai siūlo pasverti visus iki šiol neapskaičiuotus Nepriklausomybės privalumus ir palyginti su okupacinio periodo rezultatais.
O kodėl nepasvėrus minėtų dviejų skirtingų Lietuvos Respublikų: iki 2004 metų gegužės 1 dienos ir po šios datos? Kitaip tariant, kodėl gi nepaskaičiavus, kokią naudą mes gavome iš narystės ES?
Matyt, didžiausia nauda – politinė-psichologinė. Iš esmės prie savo, kaip valstybės, nuoskaudų ir vilčių pridedame priešdėlį „euro“. Nenoriu sumenkinti šito efekto: jei tai mums padeda jaustis lygiaverčiais prieš kitus europiečius, tada tai yra neįkainojama.
Kokia narystės tiesioginė ekonominė nauda? Projektai, paprogramės, parama ir visos kitos lėšos, kurių kilmės šaltinis – ES institucijos, o išimtinis pagrindas gauti tas lėšas – narystė ES.
Itin svarbi sritis – netiesioginė ekonominė nauda. Supraskime ją kaip įvairius pinigų srautus, kuriuos „įkvėpė“ narystė ES.
Dabar pažvelkime į kitą lentelės pusę: kiek pinigų mums kainavo ES?
Jei skaičiuosite, atsižvelkite į pakitusias importo ir eksporto sąlygas, į prarastą galimybę vykdyti rinkos protekcionizmą, į mokestinės politikos pakeitimus.
Atsižvelkite, kokia narystės pasekmė vidiniam vartojimui.
Suskaičiuokite, kiek narystė ES kainavo smulkiam ir vidutiniam (aišku, jei toks kada buvo) verslui.
Nepamirškite rasti atsakymus, ar tokie resursai, kaip elektros energija, brango dėl pasaulinės rinkos pokyčių ar dėl mūsų įsipareigojimų ES.
Nepadarykite klaidos – lėšos, kurias gavo privatus sektorius – tai ne tos lėšos, kurias gavo visuomenė ar valstybė: prisiminkite, kad per biudžetą perskirstoma tik dalis pinigų.
Gal jums pavyko suskaičiuoti, kodėl per Lietuvos Nepriklausomybės šventę mes ir vėl kalbėsime, kokia esame laiminga tauta, kad galime būti ES nare?
Nes aš matau nutylėtą problemą – ES tapo mūsų nepriklausomybės sąlyga. Blogiausia yra tai, kad mes Lietuvos, kaip Nepriklausomos valstybės, net neišmėginome: jau nuo 2000 metų pradėjome derybas dėl narystės ES.
Regis, belieka viltis, kad „tėvynės mylėtojai“, dalyvaujantys savanoriškame panegirikos maratone, nepamirš ir argumentų – retai tai nutinka, bet visgi artėja šventė.
Julius Naščenkovas
www.suliko.lt
