Šiandien pasigirsta nemažai diskusijų, ar teatras ir spektakliuose vartojama kalba turi priartėti prie žiūrovo, ar išlaikyti tam tikrą atstumą ir tęsti švietimo misiją, nepataikauti auditorijai, tad ir kalbėti normine lietuvių kalba.
Kaip taip gali būti, kad niekas nebekreipia dėmesio į lietuvių kalbą?
Viešojoje erdvėje Juozo Miltinio dramos teatras kartais vadinamas lietuviškiausiu teatru, o čia egzistuojančias tradicijas ir požiūrį į lietuvių kalbos išsaugojimą spektakliuose patvirtinta ir teatro aktorius Laimutis Sėdžius.
„Nesakau, kad Juozo Miltinio dramos teatras yra aukščiau už kitus Lietuvos teatrus, tačiau čia kreipiamas tikrai didelis dėmesys į lietuvių literatūrinę kalbą. Manau, jog taip turėtų būti ir kituose teatruose ir tikiu, kad kituose valstybiniuose teatruose taip ir yra. Žinoma, visko pasitaiko”, – sako aktorius.
Aktorius sutinka, jog anksčiau taisyklingą lietuvių kalbą teatre prižiūrėjo ne tik Valstybinė kalbos inspekcija, bet ir kolegos, su kuriais tekdavo dirbti. „Kai mokėmės Muzikos ir teatro akademijoje lietuvių kalbos, tarties, kirčiavimo buvo mokoma visus ketverius metus. Aktoriai buvo ruošiami taip, kad scenoje kalbėtų taisyklingai. Kai atvykau dirbti į Juozo Miltinio dramos teatrą net vyresnioji karta, ypač aktorė Eugenija Šulgaitė perspėdavo, duodavo pastabą, jeigu repeticijoje aktorius pridarydavo kalbos klaidų“, – pasakoja L. Sėdžius.
Aktorius prisimena ir Valstybinės kalbos inspekcijos pastabas, kurių sulaukdavo po gastrolių Vilniuje. „Valstybinė kalbos inspekcija žiūrėdavo visus spektaklius ir siųsdavo raštus. Juose būdavo įvardinta, koks aktorius, koks personažas, kokį tekstą neteisingai sukirčiavo, kokį sakinį neteisingai sudėliojo. Ir mes visuomet turėdavome šias klaidas ištaisyti. Dabar to nebėra, todėl mes stebimės. Kaip taip gali būti, kad niekas nebekreipia dėmesio į lietuvių kalbą?“, – sako aktorius.
Nuo 1997 m. galiojęs Didžiųjų kalbos klaidų sąrašas, kuriuo remdamasi Valstybinė kalbos inspekcija skirdavo baudas ar įspėjimus žiniasklaidos priemonių atstovams, nesilaikantiems kalbos normų, buvo panaikintas dar 2019 m.
Keiksmažodžių gausa – noras įtikti žiūrovui
Aktorius L. Sėdžius pripažįsta, jog šiandieninis teatras ir žiūrovams pristatomi spektakliai bei juose vaidinančių aktorių kalba yra stipriai priartėjusi prie kasdienybės, su kuria žiūrovai susiduria už teatro ribų.
„Dabar teatras labai priartėjo prie gatvės, o anksčiau tai būdavo vieta, kuri yra „aukščiau“ negu gatvės kalba. Dabar jeigu spektakliuose keikiasi, tai kuo riebiau. Asmeniškai aš neįsivaizduoju, kaip scenoje galima nusikeikti. Juk aktorius stovi scenoje, ant rampos, aukščiau negu žiūrovas. Manau, kad teatruose, televizijoje to netūrėtų būti, nes mes ugdome žiūrovą, nešame kultūrą, o keiktis nėra kultūringa“, – apie vyraujančias tendencijas sako L. Sėdžius.
Jis pastebi, jog liūdinanti tendencija yra ir tai, jog spektakliuose keikiamasi rusų kalba, dirbtinai kuriamas didelis jų kiekis, nes manoma, jog tai įtiks žiūrovams.
„Pamenu kažkada Algis Pociūnas statė pas mus spektaklį „Titaniko orkestras“ ir mano personažas turėjo pasakyti tekstą: „visos moterys yra k*”. Mes pasimetėme, kaip? Mes negalime tokio žodžio sakyti. Todėl teko keisti tą žodį kitu“, – šypsosi L. Sėdžius.
Kiekviena tarmė, protarmė graži, bet turime kalbėti normine kalba
Aktorius Laimutis Sėdžius yra kilęs iš Žemaitijos, tad pabrėžia, jog lietuvių kalbos jam teko mokytis. „Man lietuvių kalba, literatūrinė kalba yra šventas reikalas. Kai kas sako, jog geriausiai literatūrine kalba šneka būtent žemaičiai, nes mums tai yra nauja kalba. Aš ją išmokau. Žinoma, kiekviena mūsų tarmė, protarmė turi savo grožį, bet yra norminė kalba, kuria turime kalbėti“, – teigia L. Sėdžius.
Aktorius pažymi, jog vaidinti personažus, kalbančius žemaitiškai jam malonu, nes ši tarmė liejasi laisvai, tačiau nederėtų pamiršti literatūrinės kalbos.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!