Norėjo mankštos
Koks gi tas naujausias režisierės filmas? Pirma tokia patirtis? J.Lapinskaitė pirmąkart režisavo dokumentinį filmą, kurio scenarijaus autorė nebuvo pati. Filmą „Istoriją kuriame kartu“ ji režisavo pagal žurnalistės Alos Asovskajos scenarijų. Šioje beveik valandos trukmės juostoje pasakojama apie Lietuvos kultūros paveldą, kurį mums paliko šalyje gyvenusios tautinės mažumos, rašo „Respublika“.
„Šią dokumentiką pavadinčiau publicistine dokumentika, kuri egzistuoja, kuri turi savo terpę, ir ji privalo būti. Žinant mano filmus, kurie tituluojami menine, autorine dokumentika, šis darbas kitoks. Bet tam ir sukurta režisieriaus profesija. Apsisprendžiau sau padaryti režisūrinę mankštą. Galvojau, galbūt reikėtų išbandyti save, kai nesi visiškas autorius, kai medžiaga tau pateikiama“, - apie naują patirtį kalbėjo J. Lapinskaitė.
Gavo įkvėpimo
Režisierė pripažįsta, kad kurdama autorinį filmą kalba apie jai aktualius dalykus, tačiau ir šiuo atveju ji rado aktualių dalykų. Net iš susidūrimų su kai kuriais žmonėmis jai kilo idėjų kitoms savo juostoms.
„Kai matai vieną kitą personažą, sukirba ta kitos dokumentininkės mintis, atrodo, štai iš čia pasisuktum ir padarytum beveik pusės valandos filmą. Pavyzdžiui, kai mes buvome viename kaime, kuriame gyvena savotiška uždara bendruomenė. Kilo mintis, kad, Dieve, kaip norėtųsi sukurti visą filmą apie tų žmonių gyvenimą, tų, kurie visiškai realiai žiūri į pasaulį ir turi savo dvasinę sampratą“, - prisiminė filmo „Šokanti ant stogų“ autorė.
Ji vardija ir kitas tokio darbo prasmes: darbo patirtį su redaktore A. Asovskaja, galimybę pabendrauti su tų tautinių mažumų atstovais, su kuriais iki šiol to padaryti nebuvo progos, įsigilinti į dalykus, apie kuriuos anksčiau turėjo tik abstrakčios informacijos.
„Tai buvo įdomus darbas, ne per prievartą“, - nusijuokė menininkė.
Baigia naujausią savo filmą
Be publicistinio dokumentinio filmo, J. Lapinskaitė baigia ir savo autorinį darbą „Traukinys stovi 55 minutes“. Jame veiksmas vyksta miestelyje N, kuris iš tikrųjų yra Švenčionys. „Aš kitados net svajojau gyventi mažuose miesteliuose, kur kiekvienas išėjęs gali pasisveikinti vienas su kitu. Bet, deja, dabar net su kaimynais nesisveikiname. Ir tuose miesteliuose žmonės taip pat, žinodami vienas kito bėdas ir džiaugsmus, kartais praeina nepasakydami vienas kitam „labas“, - kalbėjo autorė.
J. Lapinskaitė džiaugiasi, kad visi jos pernai pradėti darbai juda į priekį. „Negaliu skųstis, kad esu nelaiminga. Dabar kuriu, turiu kūrybinį projektą vaidybinio filmo scenarijui rašyti. Na, jeigu negausiu finansavimo, reikės galvoti ką nors kito. Yra kaip yra. Negalėčiau pasakyti ir kad labai daug sutinku žmonių, kurie nematę mano filmų. Vadinasi, ir sklaida skųstis negaliu“, - šyptelėjo moteris.
Kas yra animacinio filmo personažas?
Kai šiuo metu stringa ne vieno Lietuvos režisieriaus kuriami vaidybiniai filmai, J. Lapinskaitė tikisi, kad jų problemos jos kūrybą aplenks.
„Naujausias mano filmas pamatys žiūrovus ir bus baigtas be didelių finansinių kančių“, - tikisi režisierė. Tačiau ji pabrėžė, kad tai lemia dokumentinio kino specifika, kuriai reikia kur kas mažiau lėšų nei vaidybiniams filmams.
„Kai visi gąsdina, vis dėlto nesinori išsigąsti. Pavyzdžiui, siaubo filmai kuriami gąsdinti, bet ilgainiui pradedi jų nebebijoti arba sukyla maištas, ima juokas. Man tas krizės monstras atrodo labai tinkamas animaciniam filmui“, - nusikvatojo J. Lapinskaitė.
Komentaras
Ala Asovskaja
Filmo „Istoriją kuriame kartu“ scenarijaus autorė
Sukurti šį filmą sumanė Kultūros paveldo departamentas, aš prisidėjau prie jo įgyvendinimo. Siekėme papasakoti apie Lietuvoje gyvenančių tautinių mažumų kultūrinį palikimą, apie tolerancijos ir sugyvenimo tradicijas Lietuvoje, kurios siekia dar Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus. Labiausiai kultūrinį paveldą siekėme pristatyti per nekilnojamąjį ir ne vien sakralų paveldą.
Šiame filme nėra jokio diktoriaus teksto, apie viską pasakoja patys tų tautų atstovai, mokslininkai, literatai, žurnalistai.
Nesigilinome ir dabartinį tų bendruomenių gyvenimą. Mūsų tikslas buvo pažvelgti į ten, į seniau. Nesiekėme pateikti žiūrovui nepaprastai daug informacijos. Į filmą, trunkantį daugiau nei 50 minučių, neįmanoma sugrūsti nepaprastai daug istorinių faktų. Teko išryškinti tam tikrus faktus, asmenybes. Siekėme, kad būtų juntama tam tikra atmosfera.
Aš irgi nesu lietuvė, bet esu gimusi ir augusi čia. Čia mano gimtinė ir tėvynė, daug metų Lietuvos televizijoje rengiau žinias, gal ir dėl to man buvo svarbu parodyti, kad šioje žemėje mes gyvename labai daug metų. Visi kartu. Galbūt visa tai žinome, bet sujungti į visumą, parodyti šį paveldą vienoje vietoje yra svarbu. Iš tikrųjų esame šalia, esame kartu.
Zita Voitiulevičiūtė
