LRT Klasikos laida „Radijo paskaitos“
Pasaulio ir Lietuvos žiniasklaidoje šiandien galima išgirsti ar paskaityti apie žmonių keliones į ateitį ir praeitį bei apie laiko mašinas tokioms kelionėms. Žurnalisto Vytauto Leščinsko romane „Daktaras Lorencas“ (2012) Lietuvos mokslininkas sukūrė tokią laiko mašiną, o pernai Vilniaus kino teatre „Forum Cinemas Vingis“ buvo rodomas Mokslų akademijos nupirktas brazilų mokslo populiarinimo filmas „Žmogus iš ateities“ apie laiko mašiną kelionėms į praeitį sukūrusį keistuolį mokslininką. Ar tokie filmai populiarina mokslą ar tik mulkina žmones? Ar tokios idėjos realios, ar jos neprieštarauja mokslui, neprieštarauja fundamentaliems fizikos dėsniams? Ar jos kada nors galėtų įvykti ir nunešti mus į kitas galaktikas arba į praeitį?
Moksline fantastika galima laikyti tik tas idėjas, kurios neprieštarauja fizikos dėsniams. Priešingu atveju tos idėjos, ar knygose, ar filmuose, būtų tik žmonių mulkinimas. Man pasirodė, kad minėtas filmas yra greičiau antimokslinis nei mokslinės fantastikos filmas ir pasakantis ne daugiau nei daktaras Lorencas V. Leščinsko romane. Be to, mokslo žinias kuria ir mokslo atradimus daro normalūs, giliai ir teisingai mąstantys žmonės. Todėl vargu ar panašūs filmai apie keistus mokslininkus gali patraukti normalų, protingą jaunimą į mokslą, jeigu jie nesijaučia keistuoliai.
Tačiau mokslinės fantastikos idėjos žadina žmonių vaizduotę. Niujorko „Times“ aikštėje atsiveria didelė kosminio tunelio anga, į kurią žengęs vos porą žingsnių gali patekti jei ne į kitus pasaulius, tai bent į Sacharą, ir visai nereikės skristi ten daugelio valandų lėktuvu. Tad pasvarstykime, ar tokių kelionių idėjos turi mokslinį pagrindą, ar tai tik fantazija?
Žmonių fantazijai nėra ribų. Ji skatina mokslo atradimus ir technologijų progresą. Kai kas norėtų pažvelgti ir į savo ateitį. Tuo labiau kad žemiškoji civilizacija yra linkusi susinaikinti. Žmonija jau susidūrė su rimtais gamtinių išteklių ir aplinkos iššūkiais − klimato kaita, gėlo vandens išeikvojimu, žuvų mažėjimu vandenynuose, miškų plotų mažėjimu, oro ir vandens tarša, didėjančiais sunkumais pamaitinti apie 7,5 mlrd. pasaulio gyventojų. Šiuos iššūkius gilina vis didėjantys žmonių poreikiai. Per 40 metų gėlo vandens poreikis pasaulyje padidės 50 proc., maisto – 70 proc., o energijos poreikis padvigubės. Ir tai tuo metu, kai mums reikia stengtis susidoroti su klimato kaita, upių ir vandenynų, miškų bei kitų gamtinių išteklių išeikvojimu.
Todėl žmonės svajoja apie keliones į kitas planetas, apie jų kolonizavimą ar net keliones į kitas galaktikas, taip pat ir į ateitį bei praeitį. Labai tikėtina, kad panašių į Žemę planetų Visatoje yra gausu. Kuriami ir varikliai kosminiams laivams, kurie galėtų skristi greičiu, kuo artimesniu šviesos greičiui. Nes tik tokiu greičiu skrendant galima svajoti pasiekti bent jau artimiausių žvaigždžių planetas ir grįžti atgal bei nukeliauti į ateitį. Įsikūrimas Marse būtų pirmas žingsnis.
Tūkstančiai žmonių jau pareiškė norą skristi į Marsą be bilieto atgal. Įsikurti Marse planuoja amerikiečiai, rusai ir kinai. Projektą „Mars One“ 2011 m. paskelbė du olandai, planuojantys iki 2025 m. Marse įsteigti Žemės gyventojų koloniją. Kelionės į Marsą rengėjai iš 200 tūkst. pateiktų prašymų atrinko 1 058 asmenis iš viso pasaulio: 297 amerikiečius, 75 kanadiečius, 62 indus ir kitų šalių gyventojus, kurie bus išbandomi, kol sąraše liks 24 būsimi Marso gyventojai. Deja, lietuvių tarp jų nėra. Kodėl žmonės nori palikti Žemę be bilieto atgal, tarsi skristų į Londoną? Manau, kad žingeidumas, noras įsiamžinti ir ne tik.
Pažiūrėkime, ar galima būtų keliauti šviesos greičiu į kitų žvaigždžių planetas ar net kitas galaktikas, keliauti į ateitį arba į praeitį ir kaip? Fundamentalūs fizikos dėsniai vienodai galioja laikui bėgant pirmyn ir atgal. Tačiau laiko rodyklė yra nukreipta į ateitį ir niekas negali pakeisti jos krypties. Pagal reliatyvumo teoriją praeitis, dabartis ir ateitis tėra tik iliuzijos. Kodėl taip yra, rašiau knygoje „Kiek trunka sekundė“ (2012). Todėl kai kurios kultūros neskiria praeities, dabarties ir ateities.
Islame laikas yra audinys, kuriame vienodai įausta praeitis, dabartis ir ateitis. Laiko rodyklė nepatinka musulmonams. Jie sako, kad, pripažinę ją, Vakarai kolonizavo laiką, o kartu ir ateitį, kaip progresą, vykstantį viena kryptimi. Bet skirtingi žmonės gali trokšti skirtingos ateities. Australijos aborigenai mano, kad sapnuose jų protėviai išlenda iš žemės ir sukuria dabarties realybę.
Nepaisant to, iš karto pasakysime, kad fizikos dėsniai leidžia keliones į ateitį arba į praeitį. Norint nukeliauti į ateitį, reikia skristi greičiu, artimu šviesos greičiui, tada jo laikas sulėtėja ir keliautojas patenka į ateitį. Būnant Žemėje nei į ateitį, nei į praeitį nukeliauti negalima – reikia keliauti Visatoje. Tačiau tai būtų ne paprastos kelionės ir, norint jas suprasti, pasiruoškite skaityti rimtai. Galimybę keliauti į ateitį ir praeitį pakurstė Einšteino reliatyvumo teorija. Praėjus 99 metams galima teigti, kad tai buvo tik saviapgaulė.
Taigi nukeliauti į ateitį galima skrendant greičiu, artimu šviesos greičiui. Tada laikas sulėtėja ir keliautojo vidinio laikrodžio laikas tarsi sustoja, todėl jis grįš į Žemę jaunesnis, t. y. grįš tarsi iš ateities. Nukeliauti į praeitį yra sudėtingiau, reikia keliauti ypatingais erdvės tuneliais, tik tos erdvės sritys turi būtų pripildytos neigiamos energijos.
Ką reiškia neigiama energija? Tai ne tai, kaip žmones per televiziją mulkina vadinamieji bioenergetikai. Jie nesupranta, kas yra neigiama energija. Ar gali kai kuriose erdvės vietose būti mažiau nei nieko? Intuicija sako, kad ne. Pašalinus iš erdvės medžiagą ir spinduliuotę, lieka tik vakuumas. Bet kvantinė fizika dažnai sugriauna mūsų intuiciją. Pasirodo, kad kai kurios erdvės sritys gali turėti mažiau nei nieko. Jų tūrio vieneto energija arba energijos tankis gali būti mažesnis už nulį, t. y. neigiamas.
Be abejonės ši išvada yra keista. Iš gravitacijos teorijos išeina, kad medžiaga ir energija iškreipia erdvės ir laiko geometrinį audinį. Ką mes jaučiame kaip gravitaciją arba Žemės trauką, tėra tik erdvėlaikio iškraipymas, sukeltas teigiamos energijos arba dangaus kūnų (pavyzdžiui, Žemės) masės. Bet kai neigiama energija iškraipo erdvėlaikį, galimi įvairūs nepaprasti reiškiniai, pavyzdžiui, tuneliai tarp tolimų Visatos sričių, kuriais galima keliauti greičiau už šviesą, arba laiko mašinos, kurios leistų nukeliauti į praeitį. Panaudojus neigiamą energiją, būtų galima netgi sukurti amžinuosius variklius arba sunaikinti juodąsias skyles Visatoje.
Laiko mašinos mokslinėje fantastikoje žadina žmonių vaizduotę nuo to laiko, kai 1895 m. H. D. Velsas paskelbė romaną „Laiko mašina“. Laiko mašina gali nunešti žmogų į ateitį arba praeitį. Žinoma, laiko mašina tėra tik linksmas pokštas, bet jis turi ir rimtąją pusę. Įsivaizduokime du brolius dvynius, vienas kurių erdvėlaiviu išskrido šviesos greičiu į kelionę apie masyvią žvaigždę ir po 10 metų grįžo atgal. Grįžo 10 metų jaunesnis už brolį, tarsi pabuvęs ateityje. Žinoma, turėjo pakisti keliautojo dvynio masė ir tūris. Taigi jis grįžo šiek tiek kitoks. Skrendant dideliu greičiu, laikas sulėtėja arba visai sustoja, kaip ir būnant dideliame gravitacijos lauke. Mes tą laiko sulėtėjimą Žemės sąlygomis mažai jaučiame. Bet vis dėlto skrendant reaktyviniu lėktuvu aštuonias valandas įprastiniu 920 km/val. greičiu, pavyzdžiui, iš Vilniaus į Tokiją, pajaunėjame 10 nanosekundžių, o, plaukiodami 300 metrų gylyje atominiu povandeniniu laivu šešis mėnesius, kariai pajaunėja 500 nanosekundžių. Atominiai laikrodžiai išmatuoja tuos laiko pokyčius. Taigi kelionės į ateitį yra mokslo įrodytas faktas.
Norint nuskristi į ateitį, reikia skristi greičiu, artimu šviesos greičiui, bet tokių variklių dar neturime. Tačiau subatominės dalelės greitintuvuose gali skristi beveik šviesos greičiu. Kai kurios, pavyzdžiui, miuonai turi vidinį laikrodį, t. y. tiksliai apibrėžtą gyvenimo trukmę, per kurią jie suskyla. Stebėdami tą suskilimą greitintuvuose ir matome, kad jie gyvena daug ilgiau, nei gyvuotų neskriedami. Panašiai kosminių spindulių dalelės beveik šviesos greičiu galaktiką praskrieja per minutes, nors Žemės mastais jos skrieja dešimtis tūkstančių metų.
Laikas sulėtėja ir veikiamas gravitacijos. Arti neuroninės žvaigždės dėl gravitacijos laikas sulėtėja apie 30 proc., o juodosios skylės paviršiuje laikas sustoja, palyginti su Žemės laiku. Jei astronautas galėtų paskraidyti šalia juodosios skylės, jis grįžtų į ateities Žemę. O kaip nuskristi į praeitį?
1948 m. Kurtas Gödelis iš Prinstono pažangiųjų tyrimų instituto rado Einšteino gravitacinio lauko lygčių sprendinį besisukančioje Visatoje, kurioje astronautas gali nukeliauti į savo praeitį. 1974 m. Frankas Tipleris surado, kad šviesos greičiu besisukantis apie savo ašį masyvus cilindras taip pat leistų astronautams aplankyti savo praeitį. Bet realiausios kelionės į praeitį yra neigiamos energijos erdvės tuneliais. Kaip kelionė kalnų tuneliu, pavyzdžiui, tarp Šveicarijos ir Italijos, daug kartų sutrumpina kelią lyginant su keliu Alpių kalnais, taip sutrumpėja kelionės ir erdvėlaikio tuneliu. Taigi teorija leidžia ir keliones į praeitį.
Kelionės į ateitį ir praeitį, tokios kaip mirusio savo senelio aplankymas, seniai aptarinėjamos mokslinėje fantastikoje. Fizikams tokios mintys skamba pavojaus varpais, nes jos kelia priežasties ir pasekmės paradoksus, sujaukia priežastį su pasekme. Įsivaizduokime, kad toks keliautojas laiko mašina nukeliavo į praeitį ir nužudė savo motiną, kai ji dar buvo jauna mergina. Taigi ji negalėjo būti keliautojo motina. Jei keliautojas nebuvo gimęs, jis negalėjo nukeliauti ir nužudyti savo motinos. Paradoksas kyla, kai keliautojas pabando pakeisti praeitį (kas yra neįmanoma). Bet tai nereiškia, kad kelionė į praeitį neįmanoma. Juk keliautojas gali nuvykti į praeitį ir išgelbėti merginą, kuri vėliau taps jo motina. Ir tai ne paradoksalu.
Net jei kelionės į ateitį ar praeitį ne paradoksalios, jos yra keistos (nenormalios). Įsivaizduokime tokį keliautoją, kuris, nuvykęs į ateitį, perskaitė apie Lietuvos Seimo priimtą naują įstatymą apie gėjų santuoką. Grįžęs jis papasakojo Seimo nariui apie tą įstatymą, tas jį pasiūlė Seimui ir Seimas priėmė. Seimas dažnai priima nelogiškus įstatymus, net prieštaraujančius Konstitucijai. Kyla klausimas, iš kur kilo įstatymo idėja? Ne iš keliautojo, nes jis ją buvo skaitęs. Ne iš Seimo nario, nes jis ją buvo girdėjęs iš keliautojo. Atrodo, kad idėja kilo iš niekur. Taip kartais susapnuojame ar šiaip šauna į galvą puiki mintis, ir nesuprantame, iš kur ji kilo, tarsi iš ateities. Moksle tokių pavyzdžių gausu. Tokios mintys kelią esminį klausimą: ar fizikos dėsniai, kurie leidžia keliones į ateitį, praeitį ir neigiamos energijos egzistavimą Visatoje, kaip nors riboja jos elgesį?
Tačiau iš pradžių panagrinėkime, kas yra neigiama energija? Jos nereiktų painioti su antimedžiaga, kuri turi teigiamą energiją. Kai elektronai ir jų antidalelės pozitronai susiduria, jie anihiliuoja arba išnyksta, išspinduliuodami gama spindulius, nešančius teigiamą energiją. Jeigu dalelės būtų sudarytos iš neigiamos energijos, tokios sąveikos rezultatas būtų nulinė energija.
Neigiamos energijos koncepcija nėra fantazija. Kai kurie jos efektai buvo stebimi laboratorijoje. Jie kyla iš Heizenbergo neapibrėžtumo principo, kuris reikalauja, kad elektrinio, magnetinio ar kitokio lauko energijos tankis svyruotų atsitiktinai. Net jei vidutinis energijos tankis yra lygus nuliui, kaip kad yra vakuume, jis svyruoja tai didėdamas, tai mažėdamas. Todėl kvantinis vakuumas niekada nėra tuščias. Jis yra spontaniškai pasirodančių ir dingstančių virtualių dalelių drumsta jūra. Kvantinėje fizikoje nulinė energija atitinka vakuumą su šiomis fluktuacijomis. Jei mes sugebėtume suspausti tų fluktuacijų amplitudę tam tikrose vakuumo srityse tam tikrame laiko intervale, energijos būtų mažiau, nei jos normaliai būna, t. y. energijos būtų mažiau nei nulis.
Fizikai sukūrė specialias laukų būsenas, kuriose kvantinė interferencija suspaudžia vakuumo fluktuacijas. Šios suspaustos vakuumo būsenos turi neigiamą energiją. Tiksliau kalbant, jos susijusios su kintančiomis teigiamos ir neigiamos energijos sritimis. Visa vidutinė erdvės energija lieka teigiama. Vakuumo suspaudimas sukuria neigiamą energiją vienoje vietoje padidėjusios teigiamos energijos sąskaita kitoje vietoje. Pavyzdžiui, intensyvus lazerio spindulys, pereinantis per netiesinėmis savybėmis pasižyminčią medžiagą, sukuria šviesos kvantus arba fotonus. Šie padidina arba suspaudžia vakuumo fluktuacijas, taip sukurdami teigiamos ir neigiamos energijos sritis.
Kitą būdą sukurti neigiamą energiją dar 1948 m. parodė danų fizikas Hendrikas B. G. Casimiras. Jis parodė, kad dvi neįelektrintos metalinės lygiagretės plokštelės dėl vakuumo fluktuacijų traukia viena kitą. Buvo apskaičiuota, kad energijos tankis tarp plokštelių yra neigiamas. Plokštelės sumažina vakuumo fluktuacijas ir taip sukuria neigiamą energiją, kuri ir traukia plokšteles. Kuo mažesnis tarpas tarp plokštelių, tuo didesnė neigiama energija, tuo didesnė traukos jėga. Šį efektą patvirtino daugelis pasaulio laboratorijų.
Neigiamos energijos koncepcija pasirodo daugelyje fizikos sričių. Ji susijusi su Visatos juodosiomis skylėmis, paslaptingais objektais, kurių gravitacinis laukas yra toks stiprus, kad niekas, net šviesa, iš jo negali pabėgti. 1974 m. Stephenas W. Hawkingas spėjo, kad juodosios skylės garuoja skleisdamos spinduliuotę, kurios energija atvirkščiai proporcinga juodosios skylės masės kvadratui. Tačiau į juodąją skylę veda vienpusio judėjimo gatvė – bet kokia energija gali tekėti tik į juodosios skylės vidų. Todėl kaip gali juodoji skylė skleisti spinduliuotę į išorę? Bet net juodosios skylės turi paklusti fundamentaliems termodinamikos dėsniams. Kadangi pagal pirmąjį termodinamikos dėsnį energija privalo likti pastovi, teigiama energija, sklindanti iš juodosios skylės dėl spinduliuotės, turi būti lydima neigiamos energijos, sklindančios į juodosios skylės vidų. Neigiama energija kuriama prie juodosios skylės esančio nepaprastai didelio erdvėlaikio kreivumo, kuris sutrikdo vakuumo fluktuacijas.
Juodoji skylė nėra vienintelė išlenkto erdvėlaikio sritis, kur pasireiškia neigiama energija. Kita yra tunelis, kuris jungia vieną erdvės ir laiko sritį su kita. Praėjusio amžiaus gale Michaelis S. Moris ir Kipas S. Thornas iš Kalifornijos technologijos instituto bei Mattas Visseris iš Vašingtono universiteto parodė, kad tokie erdvės tuneliai gali būti pakankami dideli skristi žmogui ar net erdvėlaiviui. Kažkas galėtų įeiti į taurę primenančio sferinio tunelio angą Žemėje ir išeiti pro apverstos taurės primenantį tunelio galą, pavyzdžiui, ne tik kitos žvaigždės planetoje ar kitoje galaktikoje, bet ir savo paties ateityje ar praeityje. Bet tokiems tuneliams reikalinga neigiama energija. Kad tunelis tiktų kelionėms, bent vienas jos galas turi būti prie neuroninės žvaigždės paviršiaus. Jei abu tunelio galai bus tinkamose vietose, tunelis bus tarsi įšalęs erdvėje. Kadangi neigiama energija sukuria gravitacinę stūmą, ji neleidžia tokiam tuneliui suirti. Visatoje dar tiek daug paslapčių. Kas žino, gal būt po Didžiojo sprogimo Visatoje atsirado pakankamai daug tokių neigiamos energijos sričių. Juk Visatą sudaro 24 proc. nematomosios medžiagos ir apie 72 proc. nematomosios energijos, kuri, kaip ir neigiama energija, sukuria antigravitaciją. Šiais metais kosminiu „Alfa“ magnetiniu spektrometru buvo patvirtintas nematomosios medžiagos egzistavimas Visatoje.
Erdvėlaikio iškraipymai Visatoje duoda pagrindo mokslinei fantastikai – greitesnėms už šviesos greitį kelionėms. 1994 m. Miguelis Alcubierras Moya iš Velso universiteto surado Einšteino lygčių sprendinį, aprašantį neigiamos energijos sukurtą erdvėlaikio burbulą, kurio viduje erdvėlaivis gali skristi greičiau už šviesą. Ir tai neprieštarauja specialiajai reliatyvumo teorijai, kuri teigia, kad niekas negali aplenkti šviesos skrisdamas tuo pačiu maršrutu. Bet kreivame erdvėlaikyje galima pralenkti šviesą trumpesniu maršrutu. Sergejus Krasikovas iš Pulkavo observatorijos Sankt Peterburge pasiūlė kitokį galimą erdvėlaikio tunelį, jungiantį Žemę su tolima žvaigžde, tačiau ir jam būtina neigiama erdvės energija.
Jei kas sukurtų tokius erdvėlaikio tunelius, žmogus, palikęs Žemę ir skrisdamas greičiu, artimu šviesos greičiui, grįžtų atgal jaunesnis už savo paliktus bendraamžius. O skrisdamas greičiau už šviesą, grįžtų atgal anksčiau, nei buvo išskridęs. Remiantis šiomis idėjomis ir buvo pasiūlyta laiko mašina, kuri stimuliavo tolesnius tyrimus. 1992 m. minėtasis Hawkingas parodė, kad panašioms laiko mašinoms būtina neigiama energija. Bet ar fizikai, plėtodami tokias teorijas, neprarado sveiko proto?
Juk neigiama energija yra tokia keista, kad atrodo, jog ji turėtų pažeisti fizikos dėsnius. Tačiau, kaip minėta, sukuriant neigiamą energiją tam tikroje erdvės dalyje, energijos tvermės (arba pirmasis termodinamikos) dėsnis galioja. Tačiau yra daugelis reiškinių, kuriems energijos tvermės dėsnis galioja, bet jie niekada nevyksta. Sudužusi lemputė vėl nesusideda, sudužęs kiaušinis vėl nesusijungia arba šiluma neteka iš šalto kūno į šiltą, nors visų šių procesų metu energija išliktų pastovi. Tokius reiškinius draudžia antrasis termodinamikos dėsnis. Kad šiluma tekėtų iš šalto šaldytuvo į šiltą kambarį, reikia papildomo energijos šaltinio, kuris yra elektros tinklas.
Tad ir neigiama energija gali prieštarauti antrajam termodinamikos dėsniui. Be to, nors kvantinė fizika leidžia atsirasti neigiamai energijai, ji uždeda rimtus apribojimus jos dydžiui ir trukmei. Neigiamos energijos pluoštas negali būti bet kokio intensyvumo ir trukti bet kokį laiką. Kuo didesnis neigiamos energijos intensyvumas, tuo trumpiau ji trunka. Be to, neigiamos energijos impulsą turi lydėti dar galingesnis teigiamos energijos impulsas. Neigiama energija yra tarsi paskola, kaip skolinti pinigai yra tarsi neigiami pinigai, kuriuos reikia gražinti.
Už viską, kas gera, kas gražu, naudinga ar egzotiška, reikia brangiai mokėti. Minėtame Casimiro efekte nedidelė neigiama energija tarp plokštelių gali egzistuoti neribotą laiką, bet kad energija būtų didelė, tarpas tarp plokštelių turi būti labai mažas. Neigiamos energijos dydis yra atvirkščiai proporcingas atstumo tarp plokštelių ketvirtajam laipsniui. Kaip didelis neigiamos energijos impulsas erdvėje yra apribotas laike, taip didelė neigiama energija yra sutelkta tik tarp labai arti esančių plokštelių.
Padarykime kai kuriuos įvertinimus. Pritaikius kvantinės fizikos taisykles kosminiams neigiamos energijos tuneliams, sektų, kad tokio tunelio radiusas būtų apie 10-32 metro. Tokiu tuneliu net šviesos spindulys negalėtų sklisti. Pakankamai dideliems tuneliams reikėtų nerealiai didelės neigiamos energijos. Kad tunelio radiusas būtų 1 metro dydžio, neigiamą energiją turėtų kurti 10 mlrd. žvaigždžių ištisus vienus metus. Alcubierras Moya modelyje keliaujant Visatos burbule 10 kartų greičiau už šviesą į praeitį, tunelio sienelių storis turėtų būti apie 10-32 metro arba šimtą milijonų milijardų kartų mažesnis už protono (vandenilio atomo, kurių gausu Visatoje) dydį. Didelis burbulas, kuriame tilptų 200 metrų ilgio erdvėlaivis, reikalautų neigiamos energijos, ekvivalentiškos 10 mlrd. matomosios Visatos masės. Taigi fizikos dėsniai, kurie leidžia neigiamos energijos egzistavimą Visatoje, kartu apriboja jos elgesį. Todėl vargu ar galima būtų sukurti erdvės tunelius greitesnėms už šviesos greitį kelionėms į praeitį arba laiko mašinas naudojant kvantiniais efektais kuriamą neigiamą energiją. Todėl, remiantis dabarties mokslo žiniomis, kelionės į praeitį ir laiko mašinos kol kas tėra tik graži fantastika.
Rusijos televizijos kanalas REN Baltijos šalių žmones mulkina, kad rusai, būdami hipnozės būsenos, keliauja į ateitį ir praeitį, o Pamaskvės miškuose jiems laikas sustoja, bet jiems reikėtų mažiau gerti dabartyje. O apie Visatą mes tikrai dar mažai žinome ir po kelių dešimtmečių galbūt mokslas atras naujų būdų kelionėms į ateitį ir praeitį. Nėra abejonės, kad ateities žmonėms kelionės Visatoje erdvėlaikiu bus laisvalaikio leidimo būdas. Dar labiau tikėtina, kad netolimoje ateityje dalelių greitintuvai sukurs ilgai gyvuojančius subatominius tunelius dalelių lėkiui į praeitį. Jie visiems laikams pakeistų mūsų fizinės realybės vaizdą. O šiuo metu tik sapne ar po mirties virtę energija tam tikro dažnio bangomis galbūt galime nukeliauti į praeitį ar ateitį, nes nei masė, nei energija mirštant juk nedingsta. Fizikai įrodė, kad masė gali virsti energija, o energija mase, todėl gal ir mūsų sielos gali vėl materializuotis.
Yra pranešimų apie persikėlimą laike ir nepaliekant Žemės. Praėjusio amžiaus pradžioje dvi išsimokslinusios anglės Versalio rūmų parke Paryžiuje patyrė persikėlimą į praeitį ir asmenybės susidvejinimo jausmą. XX amžiaus gale panašų nuotykį patyrė turistė Jorkšyre, inžinierius – Jorke bei britų ir amerikiečių 8 diplomatų grupė, įskaitant brigados generolą, – Oslo fiordo apylinkėse. Visais atvejais prie jų prieidavo tolimos praeities žmonės ir kalbėdavo praeities kalba. Paskui paslaptingai išnykdavo. Bet tai ne moksliniai reiškiniai.
O štai pernai iranietis inžinierius Ali Razeghi gavo patentą laiko mašinai, kuri nenuneš jūsų į ateitį, bet atneš ateitį jums. Ji nuskaito informaciją nuo žmogaus rankų ir 98 proc. tikslumu nuspėja žmogaus ateitį.
Dėl mokslo ir technologijų po keleto dešimtmečių žmonės taps dievais praeities kartų žmonių akimis. Mitologijoje dievai gyveno nuostabioje dangaus platybėje. Šio šimtmečio gale žmonija veršis į dangų. Jau bus astronautai Marse, gal ir kitose planetose, bet Žemė išliks žmonijos namais ir ateinančiais šimtmečiais, žmonija liks įsitvirtinusi Žemėje. Iki šio šimtmečio galo tapsime gamtos valdovais, mintimis judinsime daiktus, valdysime gyvenimą ir mirtį, gal pasieksime žvaigždes. Bet jei neribosime entropijos didėjimo Žemėje, mus pražudys termodinamikos dėsniai. O šiuo metu linkiu visiems daugiau džiaugtis dabartimi ir ją branginti negalvojant apie keliones į praeitį. O ateitis ateis pati.
