Krizė Fukušimos atominėje elektrinėje dar kartą visiems parodė, kad išgirtasis branduolinės energetikos amžius yra iliuzija – branduolinė energija nėra nei švari, nei saugi, nei pigi.
Branduolinė energija yra grėsminga dėl trijų neišspręstų pavojų: atominių elektrinių saugumo, panaudoto branduolinio kuro ir daugiausia grėsmės keliančio veiksnio – branduolinių ginklų paplitimo. Jos alternatyvos yra techniškai modernesnės ir ekologiškesnės. Branduolinė rizika nėra būtinybė, tai yra sąmoningas politinis pasirinkimas.
Iškastinis kuras ir branduolinis kuras priklauso XIX ir XX amžių technologinei utopijai, paremtai tikėjimu šių technologijų nekaltumu ir faktu, kad tada vos maža dalis pasaulio žmonių, daugiausia gyvenusių Vakaruose, galėjo naudotis šių technologijų teikiama nauda.
XXI amžiuje jau pripažįstama, kad pasaulio ekosistema ir jos ištekliai yra riboti. Tai reiškia, kad mes esame atsakingi už jų išsaugojimą. Šio tikslo įgyvendinimas reiškia didžiulį technologinį iššūkį ir galimybę iš naujo apibrėžti modernumą.
Šio amžiaus viduryje pasaulio gyventojų skaičius turėtų pasiekti 9 mlrd., o jų energetinė ateitis priklauso ne nuo iškastinio kuro ar branduolinės energetikos, bet nuo atsinaujinančių energijos šaltinių ir energijos efektyvumo tobulinimo. Mes tai jau žinome.
Tad kodėl labiausiai pažengusios valstybės, siekdamos išgauti energiją iš radioaktyvių dalelių skilimo, rizikuoja sukelti milžinišką katastrofą? Atsakymas į šį klausimą – pirmiausia rūpi ne branduolinės energetikos panaudojimas civiliniams tikslams, o karinis jos pritaikymas.
Energija, gaunama skaidant urano ir plutonio atomus, iš pradžių buvo naudojama kuriant atominę bombą. Branduolinis ginklas atskiroms valstybėms teikia prestižą ir užtikrina saugumą. Ir šiandien pasaulis skirstomas pagal atominę bombą: mažąją dalį valstybių, kurios jas turi, ir didžiąją – kurios neturi.
Nepaisant Branduolinių ginklų neplatinimo sutarties (BGNS) tarp JAV ir tuometinės Sovietų Sąjungos, aiškus atskyrimas tarp civilinio ir karinio branduolinės energijos panaudojimo niekada nebuvo veiksmingas, nes sutarties nuostatos visoms ją pasirašiusioms valstybėms prižiūrint tarptautiniams stebėtojams leidžia plėtoti ir naudoti visus branduolinio ciklo komponentus civiliniams tikslams. Tad norint tapti branduoline valstybe tereikia vos keleto techninių žingsnių ir palankaus politinių lyderių sprendimo.
Ši politinė galia, o ne energetikos politikos reikalavimai, yra tai, kas taip apsunkina branduolinės energetikos atsisakymą. Paprastai kelias link branduolinės galios statuso visada prasideda nuo vadinamosios civilinės branduolinės programos. Tariamos „civilinės“ Irano branduolinės ambicijos tokiu būdu privedė prie išaugusio tokių „civilinių“ programų skaičiaus valstybėse kaimynėse.
Vadinamosios „ribinės valstybės“ neabejotinai iš arti stebės branduolinių galių reakciją į Fukušimos avariją.
Joschka Fischeris yra buvęs Vokietijos užsienio reikalų ministras ir vicekancleris.
