Jo vaikystė buvo nelengva, jaunystė — audringa. Jis norėjo tapti roko muzikantu, bet tapo aktoriumi. Galėjo vaidinti meilužius, bet vaidina narkomanus. Šaudyti išmoko šešerių metų, pradėjo groti roko gitara vienuolikos, buvo išmestas iš mokyklos, mušėsi su paparaciais, buvo apkaltintas narkotikų prekyba, valdė naktinį abejotinos reputacijos klubą, turi 12 tatuiruočių ir...
Minkštas, bet reikšmingas
Vis dėlto šis žmogus — ramybės įsikūnijimas, gyvas nuoširdumas ir visiškas susitaikymas su pasauliu.
Johnny Depp dabar — aukštumoje. Jokios arogancijos. Žvaigždė, kuri nepakenčia, kai į ją žiūrima iš apačios. Jis drovus. Ir delikatus.
Jam patinka ši gyvenimo fazė: kai tau arti penkiasdešimt (birželį sukaks 48-eri), „tu jau daug matei, dar daug kas priešakyje, bet jau žinai, kaip su tuo elgtis, nors ir nepraradai gebėjimo stebėtis.“
Jis nėra idealaus vyriško grožio. Juda kampuotai, tačiau minkštai, tyliai. Į viešbučio numerį, išnuomotą interviu, ne įėjo, bet kažkaip įtekėjo, prasiskverbė. Išvertęs kišenes, ant žurnalinio staliuko padėjo pakelį trumpų rudų cigarilių ir žiebtuvėlį. Tai vienintelis ryžtingas veiksmas, kurį padarė pokalbio metu. Taip ir neužsirūkė. Kaip ir nepakeitė pozos krėsle.
Jo tyliame balse, raukšlelėse aplink akis, elgsenoje, tarsi specialiai suderintoje, kad neatkreiptų dėmesio, yra kur kas daugiau — reikšmingumas.
Serganti šeima
— Žvelgdami į jus, daugelis mato nonkomformistą, maištautoją, — dėl jūsų apyrankių, skrybėlių, tatuiruočių, marškinėlių su daugiaprasmiais užrašais... Ir vis tiek akivaizdu, jog bene svarbiausia jūsų savybė — ištikimybė: jūs 20 metų draugavote su Hunter S. Thompson, 20 metų filmuojatės su Tim Burton, 12 metų puoselėjate santykius su viena moterimi...
— Mano viduje nėra konkurencijos. Nepasakyčiau, kad esu kam nors ištikimas. Aš ištikimas sau.
— Kad galėtum būti ištikimas sau, turi gerai pažinti save ir žinoti, ko trokšti.
— Galite manimi netikėti, bet aš niekada neturėjau tokio pobūdžio problemų.
— Tačiau daugelis prisimena, kaip darkėte viešbučių kambarius, pasakojote, jog buvote sunkus paauglys, — tokie dalykai turi priežastis ir pasekmes.
— Tai ir tiesa, ir netiesa sykiu. Mano vaikystė išties buvo sudėtinga. Ir santykiai su broliu — jis 10 metų vyresnis — bei seserimis buvo artimesni negu su tėvais.
Kristi, vyresnė sesuo, — apskritai mano geriausias draugas visą gyvenimą; asistentė, patarėja, agentė — kas tik nori... Tėvai kariavo vienas su kitu. Mes gyvenome mažučiuose namuose, o pašnibždomis niekas nesipykdavo. Jie kariavo — kartais iki kraujo. Jie buvo kartu dėl vaikų, o nereikėjo. Kai galiausiai išsiskyrė — man tada buvo 15 metų — visiems buvo aišku: tai geriausia, ką jie galėjo padaryti dėl šeimos. O kol gyveno kartu...
Mes nuolat kraustydavomės, per 15 metų pakeitėme 20 gyvenamųjų vietų, gyvenome šešiese mažose erdvėse. Atsimenu, kartą mokyklos bičiulis pakvietė mane į svečius ir jo mama pasiūlė man likti vakarienės. Aš buvau sukrėstas: visa šeima susirinko prie stalo, bičiulio brolis, sesuo, mama, tėtis... Iš pradžių visi valgė salotas... Šakutės gulėjo kairėje, peiliai — dešinėje; pas mus tokių dalykų niekada nebūdavo. Pas mus buvo valgoma, kas parnešta iš užkandinės arba „McDonalds“. Ir visi skirtingu metu. Susirinkti visai šeimai prie stalo niekam net į galvą nešaudavo...
Žodžiu, mūsų šeimyninis gyvenimas buvo gana pragariškas — ir buitiniu atžvilgiu, ir tuo, kad mums tekdavo nuolat jausti, jog tėvai nepakenčia vienas kito. O visai neblogi žmonės...
Mano tėvai augino keturis vaikus gana sunkiomis sąlygomis ir mylėjo mus. Bet jie pasidavė sąlygai — viskas dėl „pilnos šeimos“ išsaugojimo. Tai buvo kankinimas tų, dėl kurių jie laiku neišsiskyrė.
Laikytis sąlygų, to, kas primesta iš išorės, — klaida, esu tikras. Ir tada taip maniau. Todėl ir buvau laikomas „sunkiu paaugliu“. Pats apie save aš taip nemaniau. Mano savivertė visada buvo gana aukšta, aš buvau visiškai pasitikintis savimi.
— Kas jums teikė tokio pasitikėjimo savimi?
— Mūsų šeima... Ji buvo ne šiaip nedarni, bet labai serganti. Iš tokių šeimų ir išeina, beje, serijiniai žudikai. Viskas provokavo kraštutinumui. Mano kraštutinumas — ginti tai, koks aš esu. Grumtis už savo individualumą. O paskui atsirado gitara.
Mama padovanojo man gitarą už 25 dolerius, kai man buvo apie vienuolika metų. Tai buvo meilė iš pirmo žvilgsnio, aistra. Mane domino tik muzika. Žinote, aš visai neatsimenu pereinamojo laikotarpio, neatsimenu konfliktų, pykčių, hormonų audrų. Atsimenu, ką tada klausiausi, ką grojau, kaip pirštus iki sąnarių nutryniau bandydamas groti Pergolesi gitara, kvailys. Niekas neturėjo daugiau prasmės nei muzika. Ta istorija su mokytoja, kuriai užpakalį parodžiau, — nematau čia nieko ypatingo. Netgi labai skandalingo, nors po to man mokykloje davė suprasti, kad esu laisvas ir kitą rytą galiu negrįžti. Tai aš taip ir padariau. Ji paprasčiausiai vis bandė mane suimti į nagą. Kažkodėl jai to reikėjo — kad aš tapčiau paklusniu žvėriuku, kad būčiau kaip visi. O aš visada įtariau, kad būti ne kaip visiems — normalu. Būti kitokiam — ne kriminalas. Mokykla buvo nuolatinis išbandymas, jeigu ne kankynė. Ir aš ją mečiau. Nieko ypatingo, tiesiog kitaip mačiau savo kelią.
— Kas jums padeda juo keliauti, nenukrypti į šoną?
— O aš negaliu būti... kitų produktu. Aš negaliu tapti kitų pastangų rezultatu. Po serialo „Jump Street“ — kiek man buvo... taip, 27. Tai va, serialas sulaukė didžiulio pasisekimo, aš tapau lyg ir paauglių dievuku. Ir apie mane pradėjo kurti planus — agentai, prodiuseriai, žurnalistai, netgi žiūrovai. Bet aš nebuvau linkęs tapti “brendu“, pardavinėti tą madingą “Johnny Depp iš “Jump Street“. Aš visus pasiunčiau — be šiurkščių žodžių, savo viduje, bet galutinai. Ir ėmiau ieškoti kito vaidmens.
Tuomet aš ir nusifilmavau iš pradžių pas John Waters chuliganiškame „Crybaby“, o paskui galiausiai pas Tim Burton. Pabaisos, o ne glamūrinio jaunuolio su koku vaidmenyje. Išblyškusio, gauruoto dirbtinės kilmės vaikino su randais. Ir su žirklėmis vietoj rankų.
— Jums nebuvo baisu atsisakyti teisingos karjeros?
— Taip, aš atsimenu tą jausmą: įeini į restoraną — ir visi į tave žiūri. Bet tai dar nieko. Kas išties mane užkniso — aš mačiau, kaip dirba ta mašina, perdirbanti mane į populiaraus aktoriaus faršą. Aš mačiau, kaip ėmė suktis smagratis. Kaip iš pradžių aš atsidursiu ant mokyklinių pusryčių dėžutės, paskui ant termoso, o paskui ant sąsiuvinio viršelio... Ir aš susprogdinau tą asfalto volą!
Aš nesirengiu būti kažkieno kūriniu ir atitikti kažkieno lūkesčius. Aš turiu savų. Ir todėl niekada nesidomiu, tarkime, filmų, kuriuose dirbau, kasine sėkme. Galima sakyti, aš padariau karjerą iš nesėkmių.
Moteriška jėga
— Jūs buvote artimi su mama?
— Na... kai tėvai išsiskyrė, aš pasirinkau ją. Pasilikau su ja. Ji nėra paprastas žmogus. Kai gavau pirmąjį vaidmenį kine, patyriau kažką panašaus į euforiją. Ko tik aš iki tol nedariau — devyndarbis buvau, dirbau patarnautoju automobilių aikštelėje, degalinėje... Ir visuomet džiaugdavausi bet kokiais pinigais–kad tik būtų kuo sumokėti už butą. Per savaitę uždirbdavau 25 dolerius, o čia — iškart 1200! Paskambinau mamai. Sakau: „Mama, aš gavau vaidmenį, filmuosiuosi kine!“ O ji: “Kokios rūšies kine?“ — be jokios euforijos. Ir kol neįtikinau jos, kad visai ne tos rūšies, ji nesidžiaugė. Jos tvirti principai. Jėga. Ypatinga moters jėga.
— Kaip jūs tai suprantate — moters jėga?
— Paprastai. Tas, kuris matė savo vaiko gimimą, kaip mačiau aš, jau niekada ja nesuabejos. Moterys stipresnės už mus. Joms neegzistuoja kvailystės — tik tai, kas svarbiausia. Gyvenimas, vaikai, laisvė. Jos nemato prasmės gyventi amžinai — jos tęsiasi vaikuose, ir joms to pakanka. Moterys — ne užkariautojos: joms ir taip priklauso pasaulis, nes jos gali sukurti naują gyvenimą.
Ir jos lengvai aukoja save. Todėl aš dabar vis labiau atiduodu skolas.
— Kam ir kokias?
— Vanessai pirmiausiai. Per tuos 12 metų, kuriuos mes kartu, ji atsisakydavo vaidmenų, albumų — dėl manęs, mano karjeros, mūsų šeimos. Bet kai sutinki moterį, nuostabią moterį, kuri taip labai tave supranta... tam tikrą momentą sakai: užteks. Užteks priiminėti jos dovanas. Suprantate, susitikimas su Vanessa pakeitė mano gyvenimą kardinaliai. Nepasakyčiau, kad pakeitė mane... bet vis dėlto pakeitė — aš nė nenutuokiau, kad sutiksiu moterį, kuri taip mane supras. Žodžiu, tikiuosi, kad dabar Vanessa užsiims tuo, ką mano esant reikalinga: įrašys naują albumą, vaidins filmuose. Manęs visai neglumina vaidmuo „tėtis visada namie“.
— Kaip jūs susitikote? Kaip prasideda tokie santykiai — tvirti, harmoningi?
— Mes susipažinome seniai, 1993 metais. Aš prisimenu šį pojūtį — uch. Na, buvo ir praėjo. Sekundė. O paskui Paryžiuje filmavausi Polanskio „Devyneriuose vartuose“. Sėdėjau viešbučio fojė su kompiuteriu, gaudžiau žinutes. Ir staiga kitame fojė gale pamatau stulbinamą nugarą. Moterį su suknele atvira nugara. “Oho...“ — pamaniau. Ji staiga atsigręžė ir pažvelgė į mane. Aš nusisukau, nuėjau prie lifto. Ir vėl tos akys. “Jūs prisimenat mane?“ — paklausė ji. Ir viskas. Aš iškart supratau: nutiko didelė bėda. Galas, mirtis visam buvusiam gyvenimui.
Žaidžia su Barbėmis
— Kokia kalba jūs kalbate su vaikais?
— Aš — angliškai, Vanessa — prancūziškai. Jie bilingvai. Bet mes daug laiko praleidžiame Prancūzijoje, ir aš nenorėjau, kad mano vaikai galvotų: tėtis idiotas, nesupranta, apie ką mes kalbam, kai kalbam prancūziškai.
Štai man ir teko prabilti prancūziškai. Su blogiausiu pasaulyje amerikietišku akcentu! Bet dabar beveik kalbu. Ir kai klausiu Lily Rose (11-metė Deppo dukra; aktorius dar turi 8 metų sūnų John Christopher. — red. past.), ar siaubingai kalbu, ji visada atsako taip švelniai: „Ohhh, c'est tres bien, papa...“ (O, labai gerai, tėti...)
— Esate sakęs, kad žaisdavote su ja barbėmis...
— Ir dabar kartais žaidžiu. Ne, aš sutinku su feministėmis, kad tai auklėjimas, rodant melagingą pavyzdį, kad gyva moteris negali turėti nei tokių kojų, nei apskritai tokios figūros, ir kad tai būsimų anoreksijos aukų auklėjimas. Bet, žmonės, juk tai tiesiog lėlė! Tiesa, aš žaidžiu savanaudiškai: išgalvoju vaidmenį. Tą personažą, kurį man teks vaidinti. Sugalvoju Barbei skirtingas situacijas, kad suprasčiau, kaip ji jose pasielgs.
Ruošdamasis „Turistui“, aš daug žaidžiau barbėmis. Lily Rose netgi maldavo pažaisti kitus žaidimus!
— Vaikai žiūri jūsų filmus?
— Jie — taip. O aš niekada nežiūriu ir kompanijos jiems nepalaikau.
— Koks jūs tėvas, kaip jūs save šiame vaidmenyje apibūdintumėte?
— Suprantate, šeima... Ji svarbiausia man. Netikėta dovana, neįsivaizduojamas laimėjimas loterijoje, gelbėjimosi ratas. Saugus prieglobstis. Aš niekada nesitikėjau turėti viso to. Ir todėl dabar... galima sakyti, gyvenu baimėje. Nuolatinis nerimas: na, negali būti, kad aš visa tai turėčiau!
Kai Lily Rose gimė, man davė ją palaikyti. Jai buvo trys valandos nuo gimimo, ji snaudė. Aš laikiau ją ir... na, labai aštriai pajutau: niekada nė viena žmogiškoji būtybė nebus man artimesnė. Ir aš niekam nebūsiu artimesnis. Taip ir buvo, kol gimė Džekas... O, aš žiauriai bijojau antrojo vaiko. Kaipgi aš galėsiu mylėti jį taip pat kaip Lily Rose? O jeigu mylėsiu mažiau? Bet kai jis gimė, abejonių jau nebuvo.
Meilė — keistas dalykas. Ji nebūna nei didesnė, nei mažesnė. Žinote, man buvo jau arti 40-ies, kai aš padariau pirmą savo gyvenime besąlygiškai teisingą finansinę investiciją. Nupirkau namą Prancūzijos pietuose. Ir žinot, man tai buvo pirmas kartas gyvenime, kai aš filmavimo aikštelėje pasakiau: „Man reikia paskambinti namo.“ Aš turėjau galvoje tiesiogine prasme — namo. Ten, kur tikrai mano namai...
— Ir vis dėlto jūs su Vanessa nesiruošiate sutvirtinti savo santuokos oficialiai...
— Mano močiutė sakydavo: „Netaisyk, kas nesulūžo.“
— Kaip atsargu — jums nebebūdingi ryžtingi sprendimai?
— Žinoma, aš nebemaištauju.
