Lietuvos politologai ir apžvalgininkai, užsienio politikos ekspertai ir diplomatai, pagaliau ir patys politikai bando suprasti Prezidentės D. Grybauskaitės priimamų sprendimų ir pasisakymų motyvus bei jų tikslus.
Daug kam iki šiol neaišku, kodėl pirmasis išrinktąją Prezidentę darbo vizitu pagerbė paskutiniu Europos diktatoriumi tituluojamas Baltarusijos prezidentas A. Lukašenka. Atrodo nesuprantamas Prezidentės užsidegimas ieškant mistinio „CŽV kalėjimo“, netgi vieši ne prezidento lygio ginčai su jau buvusiu užsienio reikalų ministru V. Ušacku. Sunku suvokti geros kaimynystės su Rusiją bendravimo viražus.
Visi teigiamai įvertino D. Grybauskaitės skambutį Rusijos prezidentui D. Medvedevui ir pirmą po ilgo laiko dalykišką pokalbį apie dviejų valstybių ekonominius reikalus. Tačiau labai sunku paaiškinti, kodėl Prezidentė sausio 13 dieną viešai pakvietė Rusijos vadovą D. Medvedevą atvykti į Vilnių minėti Lietuvos Nepriklausomybės 20 metų jubiliejų, o po kelių dienų patikslino, kad tai bus savotiškas testas kaimynams. Tokių dviprasmybių galima būtų paminėti ir daugiau, kurios tarsi balansuoja ties diletantizmo ar populizmo riba, o gal yra kažkokios mums nesuprantamos strategijos dalis.
O gal teisūs Briuselio politikos užkulisių žinovai, kurie neslėpdami sako, kad atsakymų dėl Lietuvos Prezidentės veiksmų reikia ieškoti ne Vilniuje, o būtent Europos Sąjungos sostinėje. Nes jų manymu, D. Grybauskaitė svajoja Lietuvos prezidentės kėdę po dviejų su puse metų iškeisti į Europos Sąjungos prezidentės postą. Ir šios svajonės ne be pagrindo.
2009 metų lapkričio 20 dieną netikėtai Europos prezidentu tapo senųjų vakarų Europos valstybių atstovas, belgas H. Van Rampuy, kurio išrinkimą lėmė Vokietijos ir Prancūzijos suderinti veiksmai bei parama. Kaip prisimenate, mūsų ekscelencija taip pat parėmė šį netikėtai atsiradusį blankų kompromisinį kandidatą. Nors dar prieš kurį laiką iš prezidento rūmų buvo viešai užsiminusi, kad Lietuva rimtai svarstytų galimybę paremti buvusią Latvijos prezidentę V. Vykę-Freibergą.
Tiesa, po kelių dienų pasirodė ir kitas, mažai pastebėtas prezidentūros pranešimas, kad ir pati D. Grybauskaitė gali kelti savo kandidatūrą į aukščiausią Europos Sąjungos postą. Po kelių dienų diplomatiškai šių ketinimų buvo viešai atsisakyta.
Taigi, kitas kandidatas į Europos prezidento postą turėtų būti jau iš Europos sąjungos šalių-naujokių. Pirmas prezidentas vyras, taigi antrasis, gerbiant beveik įstatymu tapusį lyčių lygybės principą, kandidatas turėtų būti moteris. Be abejonės kandidatas turi būti žinomas Europoje, lojalus Europos įtakingųjų klubui, sukalbamas ir prognozuojamas.
Štai šiuos namų darbus ir turi nudirbti mūsų ekscelencija. Ir sekasi neblogai. D. Grybauskaitė parėmė Vokietijos ir Prancūzijos pasiūlytą kandidatą į ES prezidento postą H. Van Rampuy. „CŽV kalėjimų“ tyrimas aiškiai įrodo, kad Lietuva keičia savo ilgalaikius užsienio politikos partnerius už Atlanto, ir deja, anot A.Kubiliaus posakio bus priešingai – „JAV Europoje bus mažiau, o Rusijos daugiau“.
Prezidentė D.Grybauskaitė brėžia naują užsienio politikos kursą rytuose – reikia legitimuoti A. Lukašenką, - „prašau“, paskambinti D. Medvedevui – taip pat „prašau“. Nors suprantama išlaikyti Vokietijos ir Prancūzijos paramą bei gauti balsus per ES prezidento rinkimus nebus lengva, bet įmanoma, nes dar ir naujos atominės elektrinės statytojas nėra parinktas.
Na, o kas gi mums, Lietuvai. Gal tai didelė garbė mūsų mažai šaliai. Gal taip išsipildys G. Beresnevičius vizija „Lietuvos imperijos darymas, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės atgaivinimas“. O gal tik, kaip per neatsargumą Prezidentė D. Grybauskaitė vertindama vyriausybės programą prasitarė – „tai atitinka mano interesus, - ir skubiai pridūrė - …Lietuvos taip pat“. Gal ir taip, bet kažkodėl norėtųsi šia tema didesnės ir atviros diskusijos, ir ne su ministrų kabinetu, kuris dirba tik galimo atleidimo baimėje.
Juozas BERNOTAS,
Balsas.lt skaitytojas
