Šešerius metus stadiono neturėjusi J. Balčikonio gimnazija pagaliau gali džiaugtis šiuolaikišku sporto aikštynu. Tokiu negali pasigirti nė viena miesto bendrojo lavinimo mokykla. Rekordiškai ilgai statytas, 2 milijonus 260 tūkstančių litų kainavęs stadionas baigtas įrengti jau įsibėgėjus šiems mokslo metams.Ir džiaugsmas, ir rūpestis
Trys viename, – taip juokais vadinamas sporto aikštynas su integruotomis lauko teniso ir tinklinio, rankinio ir krepšinio aikštėmis, 296 vietų žiūrovų tribūna, gimnastikos sektoriumi (skersiniu, lygiagrete ir kt.), keturiais 250 metrų ilgio bėgimo takais. Visas sporto aikštynas padengtas modernia danga, įrengtos vandens nubėgimo sistemos.
„Nepavydėkite: stadionas mums ne tik džiaugsmas, bet ir rūpestis“, – vakar aprodydamas jį kolegoms – kitų mokyklų direktoriams – tikino J. Balčikonio gimnazijos vadovas Raimondas Dambrauskas.
Pasak jo, teks pasukti galvą, kaip kuo ilgiau išsaugot stadioną tokį, koks jis yra dabar. Dar Valstybinės statybų komisijos nepriimtame sporto aikštyne sportuoja ne tik gimnazistai, bet ir svetimi. Savaitgaliais jaunuoliai į mokyklos teritoriją patenka perlipę tvorą.
R. Dambrauskas svarsto, kad vien mokyklos sargai neužtikrins didelės vertės turto saugumo, veikiausiai teks statyti vaizdo kameras ir imtis kitų saugos priemonių.
Kol svetimi sporto aistruoliai negadina ir nelaužo įrangos, inventoriaus, gimnazijos bendruomenė ant jų labai nepyksta. Tačiau ji nenori, kad išsvajotas stadionas taptų toli gražu ne sportinių interesų turinčių jaunuolių grupių susibūrimų vieta.
Gimnazijos direktorius turi planų stadioną ar jame esančias aikšteles nuomoti sporto klubams, renginiams. Pasak R. Dambrausko, jau dabar yra besidominčiųjų galimybe treniruotis ar rengti varžybas įstaigos sporto bazėje.
Tiesa, gimnazija nuomoti stadioną ir tokiu būdu užsidirbti pinigų galės tik gavusi Panevėžio miesto savivaldybės tarybos sutikimą.
Direktoriaus sąžinė rami
Tačiau R. Dambrauskas į stadioną žiūri ne tik iš praktinės pusės. Jis prisipažino, kad labiausiai džiaugiasi dėl to, jog pagaliau į šią vietą galės žvelgti ramia sąžine.
„Šitiek metų buvo lakstoma ant žmonių kapų. Dabar ramu, kad čia jų nebėra, kad mirusieji ilsisi ramybėje“, – kalbėjo jis, turėdamas galvoje dabartinio stadiono teritorijoje buvusias Pirmojo pasaulinio karo vokiečių karių kapines.
1915 metais vokiečių armijai užėmus Panevėžį, realinė mokykla (dabartinė J. Balčikonio gimnazija) buvo paversta karo ligonine, sode įrengtos kapinės. Būtent dėl jų gimnazija 2005-aisiais liko be stadiono. Tais metais buvo pradėti kasinėti karių palaikai. Buvo atkasta 832 žmonių palaikai, jie pervežti ir perlaidoti Klaipėdos vokiečių kapinėse.
Kapinės J. Balčikonio gimnazijos teritorijoje buvo iki pat 1947 metų. 1918 m. vokiečių armijai pasitraukus, karo ligoninės pastatas grąžintas įstaigai, kapinės sutvarkytos.
Tačiau po Antrojo pasaulinio karo tris dešimtmečius saugotos ir prižiūrėtos kapinės buvo pradėtos likviduoti: žemės sklypas atiduotas gimnazijai, suskaldyti paminklai, išlyginta teritorija. Kapinių teritorijoje įrengtame stadione sportuodavo mokiniai.
R. Dambrauskas girdėjo, kad tuoj po karo gimnazistai pagarbiu atstumu laikėsi nuo vokiečių karių kapinių, nedrįsdavo net rūkyti netoliese. Tačiau sovietmečiu viskas pasikeitė.
J. Balčikonio gimnazija ketina kreiptis į Vokietijos ambasadą Lietuvoje su prašymu finansuoti memorialinės lentos pastatymą vokiečių kariams atminti.
Taip pat planuojama pasikviesti kunigą, kad pašventintų mokyklos stadioną. R. Dambrauskas sakė, kad dvasininką kvietėsi ir prieš šešerius metus, kai darbuotojai ėmė skųstis jaučiantys sporto salėje esant dvasių. Mat čia kurį laiką buvo laikomi karių palaikai.
Juos išvežus mokyklos darbuotojai giluminio valymo siurbliu kruopščiai išvalė patalpas. Tačiau netrukus paaiškėjo, kad jie tik pašalino nuo mirusiųjų kaulų dulkes, bet ne susiformavusią mistinę aurą.
Mirusieji keršijo už nepagarbą?
J. Balčikonio gimnazijos stadiono statyba ne kartą strigo dėl pinigų stygiaus ir kitų priežasčių. R. Dambrauskas šiemet vasarą jau buvo beveik praradęs viltį, kad stadionas bus baigtas šiais mokslo metais.
Viešųjų pirkimų tarnyba Panevėžio miesto savivaldybei neleido pratęsti su nuo 2008-ųjų stadioną stačiusiu Panevėžio statybos trestu (PST) sutarties, todėl darbai, kai jų buvo likę palyginti visai nedaug, buvo nutraukti.
Pagal Savivaldybės ir PST sutartį, darbai turėjo būti baigti per porą metų, tačiau to padaryti nepavyko, nes Vyriausybė neskyrė pinigų. Panevėžio meras Povilas Vadopolas sielojosi, kad miestui teks statybininkams už netesybas sumokėti didžiulius pinigus. Gimnazijos vadovas R. Dambrauskas pyko, kad Savivaldybė, seniai matydama, jog nepavyks stadiono pastatyti per porą metų, laukė iki paskutinės minutės ir nieko nedarė.
Lengviau visi atsikvėpė vasaros pradžioje, kai Savivaldybė rado teisinių priemonių, kaip pratęsti sutartį su tuo pačiu rangovu.
Inga Smalskienė
