Su ŽIV ir AIDS gyvenantys žmonės Lietuvoje jau beveik metus negali nemokamai atlikti brangiai kainuojančių tyrimų jų sveikatos būklei sekti. Anksčiau šie tyrimai buvo atliekami nemokamai, tačiau keičiantis tvarkai, už juos reikia susimokėti, o daugeliui infekuotų žmonių jie yra per brangūs. Nors Sveikatos apsaugos ministerijos atstovai teigia, kad tokie nesklandumai yra laikini, gydytojai sako, kad žala – nebepataisoma.
Dėl neatliekamų tyrimų vieniems gydymas galėjo nebūti skirtas laiku, o kitiems jis buvo tęsiamas akluoju būdu. Pacientai šia padėtimi piktinasi ir teigia, kad taip akivaizdžiai pažeidžiamos jų teisės.
Kai Lietuvoje nustatoma, kad žmogus yra užsikrėtęs ŽIV arba jau serga AIDS, jam suteikiamas sveikatos draudimas ir visas gydymas yra kompensuojamas. Tai yra – gydytojo konsultacijos, du ar tris kartus per metus atliekami kraujo tyrimai, reikalingi paciento būklei sekti, ir antivirusiniai vaistai, skiriami imunitetui nusilpus iki tam tikro lygio. Nuolatiniai kraujo tyrimai reikalingi ir jau geriant vaistus, nes paciento būklei kintant, gydymą reikia koreguoti.
„Jau praktiškai nuo 2010 m. kovo–balandžio mėnesių ŽIV kraujo tyrimai pacientams nėra atliekami nemokamai, kas yra reglamentuota ir ministro įsakymu, ir ŽIV gydymo metodikos tai reglamentuoja, kad turi būti nemokamai“, – sakė nevyriausybinės organizacijos „Pozityvus gyvenimas“, vienijančios žmones su ŽIV ir AIDS, vadovas Jurgis Andriuška.
Minėtus tyrimus jis atliko už savo lėšas, tai jam kainavo apie 300 litų, tačiau jis teigia, kad daugelis ŽIV infekuotų žmonių yra socialiai pažeidžiami ir tokių pinigų rasti negali.
„Nežinau net kaip pasakyt... Čia yra toks akivaizdus įstatymo pažeidimas, labai akivaizdus. Ir visiem atrodo normalu. Ministro įsakymai yra vienas, antras, ŽIV metodikos yra patvirtintos ir normalu, kad iš pacientų reikalaujami pinigai. Prasidėjo nuo Klaipėdos, vienam nedarė tyrimų, kitam, trečiam ir va nuo kovo mėnesio prasidėjo ir paskui gegužės mėnesį jau viskas“, – sakė J. Andriuška.
Per praėjusius metus iš gydytojų stebėjimo lauko dingo 20 užsikrėtusiųjų iš 180. Tai, pasak Jurgio Andriuškos, galėjo nutikti ir dėl to, kad tyrimai tapo mokami. Šių žmonių būklė dabar nežinoma.
„Tai, aš sakyčiau, katastrofa. Jeigu jis atkrito nuo gydymo – jo negalima kontroliuoti, su juo negalima dirbti. Jis tiesiog pradingo. Kada žmogus pradingo ir jis niekam nerūpi, niekam neįdomus, tada galim galvot, koks pavojus. Jis galbūt turi kažkokių psichologinių problemų, kad jam sunku. Turint tokią infekciją, kada į tave žiūri visi neigiamai, tave smerkia visi ir t.t., žmonėms labai dažnai atsiranda įvairiausių negerų minčių“, – pasakojo J. Andriuška.
Infekcinių ligų gydytoja Raimonda Matulionytė sako pastebėjusi, kad pacientai neatlieka tyrimų būtent dėl finansinių priežasčių. Tokia padėtis, pasak gydytojos, apsunkina medikų darbą ir kelia grėsmę ŽIV infekuotų pacientų sveikatai.
„Tai sukelia labai didelius sunkumus gydytojui vertinant būklę ir vertinant tą momentą, kada reikėtų pradėti gydymą. Tuo labiau pacientai, kurie mato, kad patys negali atlikti ir kada atėjus į konsultaciją jiems neatliekami tyrimai, jie nebesilanko reguliariai, nebėra reguliariai stebimi, tiesiog pametami iš to, vadinamojo, regėjimo lauko. Kiti ateina, tiesiog prašo palaukti, prašo palaukti kol praeis žiema, šildymo sezonas, nes neturi galimybių. Tačiau didžiajai daliai pacientų taip metus laiko tyrimai ir nėra atliekami. Jeigu situacija, sakykime, Vilniuje yra šiek tiek geresnė, tai ypatingai kenčia periferijos pacientai, Klaipėdos, Šiaulių, Kauno taip pat, nes iš tikrųjų žmonės nesukaupia pinigų tyrimams atlikti.
Rizika jų sveikatai yra tokia, kad jie praleis tą palankiausią momentą gydymui pradėti. Ir šiaip Lietuvoje jis yra patrauktas į tą patį paskutinį lygį, kada jau tikrai reikia pradėti gydyti, tie 250 CD4 ląstelių, Europa pradeda ties 350, JAV dabar jau paskelbė, kad geriausi rezultatai pasiekiami, kada pradedamas gydymas ties 500. Jeigu pacientas prieš metus turėjo 260 CD4 ląstelių, per metus jis neatlieka to tyrimo, o per metus tos ląstelės teoriškai mažėja 50–100 ir daugiau, tai jis praranda tą palankų momentą ir galbūt susirgs ta oportunistine liga, atsidurs stacionare ir labai sunkioje situacijoje“, – sakė R. Matulionytė.
Tyrimai reikalingi ir jau besigydančių žmonių būklei stebėti. Antivirusinius vaistus geriantys pacientai juos turi atlikti kas tris mėnesiu,atsižvelgus į jų rezultatus gydymas gali būti koreguojamas.
Sveikatos ministerijos atstovai teigia, kad tokia padėtis susidarė keičiantis apmokėjimo tvarkai. Pasak asmens sveikatos departamento specializuotos medicinos pagalbos skyriaus vedėjo Arūno Anužio, iki praėjusių metų rugpjūčio šie tyrimai buvo finansuojami iš biudžeto lėšų, vėliau, pasikeitus tyrimus atliekančiai įstaigai, finansavimas perleistas valstybinėms ligonių kasoms.
„Esmė buvo tame, kad anksčiau šiuos laboratorinius tyrimus atlikdavo iš valstybės biudžeto Užkrečiamų ligų centras. Po to išėjo ministro įsakymas dėl šių tyrimų perėjimo ir apmokėjimo iš Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžeto lėšų. Šiuos tyrimus turėjo atlikti Nacionalinė visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija. Norint apmokėti, reikia parengti programą finansavimo, paskaičiuoti įkainius ir patvirtinti Privalomojo sveikatos draudimo taryboje“, – aiškino A. Anužis.
Sveikatos apsaugos ministerija nerado pareigūno, galinčio atsakyti, kodėl nebuvo numatyta, kad keičiantis tvarkai, susidarys laikotarpis, per kurį niekas tyrimų nekompensuos, tačiau tikinama, kad šie nesklandumai tuoj baigsis. Įkainius valstybinės ligonių kasos jau nustatė, o nutarimas dėl jų turėtų būti apsvarstytas ir priimtas balandžio pradžioje.
Tuo metu užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovas Saulius Čaplinksas sako, kad laikotarpis, kai tyrimai nebuvo finansuojami, didelės žalos nepadarė. Apie 70 procentų ŽIV infekuotų žmonių Lietuvoje yra švirkščiamųjų narkotikų vartotojai, kita dalis – užsikrečia lytiniu keliu. Tokia statistika Sauliui Čaplinskui leidžia daryti išvadą, kad didžioji dauguma atkritusiųjų yra savo sveikata ir taip nesirūpinantys narkotikų vartotojai.
„Apie 20 pacientų praeitais metais paprasčiausiai nutraukė gydymą, kadangi jie yra aktyvūs narkotikų vartotojai, bent jau didelė dalis iš jų, kiti galbūt dėl kitų priežasčių ir paprasčiausiai jie nebesirodė medikų akiratyje“, – teigė S. Čaplinskas.
Tačiau su ŽIV ir AIDS gyvenančiais pacientais dirbanti Infekcinių ligų gydytoja Raimonda Matulionytė su tokia Sauliaus Čaplinsko mintimi nesutinka.
„Pasakyti, kad čia tik ligonių kaltė jokiu būdu negalime. Mes suprantame, kad dalis žmonių, kurie turi aibę socialinių problemų ir, be to, 300 Lt yra šiokia tokia finansinė našta, jie iš tikrųjų pirmenybę teikia kitiems dalykams. Ne tik kad pirmenybę, bet jie tiesiog neturi jokių galimybių tyrimams atlikti“, – sakė ji.
Su ŽIV infekuotaisiais dirbantys specialistai pastebi, kad mūsų visuomenėje tokie žmonės stigmatizuojami. Manoma, kad ŽIV infekcija paplitusi tarp narkotikų vartotojų ar sekso paslaugų teikėjų, tačiau tai tik rizikos grupės, o šia liga gali užsikrėsti bet kas, kas nors kartą yra turėjęs nesaugių lytinių santykių.
Pasak užkrečiamųjų ligų ir AIDS centro vadovo Saulius Čaplinko, šiuo metu Lietuvoje yra per 1700 asmenų, kuriems diagnozuota ŽIV infekcija, tačiau tokių žmonių gali būti gerokai daugiau. Jie išaiškėtų ir jų kontrolė bei ligos prevencija būtų gerokai efektyvesnė, jei testavimas būtų lengviau prieinamas. Pasak, organizacijos „Pozityvus gyvenimas“ vadovo Jurgio Andriuškos, Lietuvoje ŽIV testą atlikti yra sunkiau nei bet kurioje kitoje ES valstybėje.
„Mes rinkome prieinamumo prie testavimo Vakarų Europoje ir Rytų Europoje duomenis, tai žinokit, praktiškai visur testavimas yra nemokamas. Vienintelė šalis, kurioje ŽIV testavimas yra mokamas ir sunkiai prieinamas, yra Lietuva, galit patikėti?“ – klausė J. Andriuška.
Lietuvoje nemokamai ŽIV testus atlieka nevyriausybinės organizacijos, gaunančios lėšų iš įvairių fondų, tačiau tokios akcijos vyksta ne nuolat ir dažnai yra skirtos rizikos grupių žmonėms. Nesutvarkyta ir psichologinė tokių ligonių parama. Pasak Jurgio Andriuškos, „Pozityvaus gyvenimo“ organizacija norėtų užpildyti šią spragą, tačiau nejaučia jokios valstybinių institucijų paramos.
„Anksčiau turėjom palaikymą ir Jungtinių Tautų AIDS programos, tai turėjome patalpas, dabar mes kelinti metai jau kreipiamės į savivaldybę, į Sveikatos apsaugos ministeriją, kurios mums taip ir nesurado patalpų, kur mes galėtumėme vykdyt savo veiklą. Tai dabar konsultavimas vyksta pagrinde telefonu, kavinėje ar kur šiaip ant suoliuko, va tik taip pavyksta. Kur ateiti tikrai nėra“, – sakė J. Andriuška.
Jurgis Andriuška taip pat pastebi, kad žmonėms trūksta informacijos tiek apie ligos prevenciją, tiek apie gyvenimą su šia liga. Tai taip pat prisideda prie įtampos tarp sergančiųjų ir likusios visuomenės. Egzistuoja gausybė mitų apie galimus užsikrėtimo būdus, o daugelis net nežino, kad ŽIV nėra mirties nuosprendis. Tai lėtinė liga ir geriant antivirusinius vaistus žmogus gali gyventi visavertį gyvenimą ir net kurti šeimą, neužkrėsdamas nei savo antrosios pusės, nei vaikų. Tik reikia turėti žinių, kaip su šia liga gyventi.
Simona AGINSKAITĖ
