Praėjusiais metais atrodė, kad apie Izraelį ir Palestiną neteks daug kalbėti, kad Artimųjų Rytų temoje viską užgoš įvykiai Sirijoje ir naujienos, susijusios su vadinamojo Arabų pavasario pasekmėmis. Tačiau metų pabaigoje pasaulio dėmesys vėl buvo prikaustytas prie Izraelio ir Palestinos konflikto paaštrėjimo, taip pat prie Palestinos bandymų įtvirtinti savo valstybingumą Jungtinėse Tautose. Šiame straipsnyje ir bus bandoma apžvelgti minėtus įvykius.
Gynybos stulpas
Praėjusių metų lapkričio 14 d. Izraelis pradėjo karinę operaciją, kurią pavadino „Gynybos stulpu“. Ji buvo nukreipta prieš Gazos Ruožą kontroliuojančią teroristų grupuotę „Hamas“. Pagrindine konfrontacijos priežastimi tapo nuolatinis Izraelio teritorijos apšaudymas raketomis, kurį vykdė ši teroristų grupuotė. Izraelio kantrybė trūko, kai „Hamas“ per 24 valandas paleido į jo teritoriją daugiau nei 100 raketų. Tuo pat metu buvo įvykdyti ir išpuoliai prieš Izraelio karius, patruliavusius palei sieną su Gazos Ruožu.
Izraelio atsakas, kaip įprasta, buvo ryžtingas ir griežtas. Izraelio kariuomenė pradėjo bombarduoti Gazos Ruožą, siekdama sunaikinti „Hamas“ ugnies taškus. Per bombardavimą taip pat žuvo „Hamas“ sukarintų pajėgų vadas Ahmedas al Jaabaris. Izraelis buvo mobilizavęs ir rezervistus, demonstruodamas, kad yra pasiryžęs įžengti į Gazos Ruožą ir užimti jį. Tačiau šį kartą antžeminės operacijos neprireikė. Po septynių dienų nuo operacijos „Gynybos stulpas“ pradžios buvo pasiektas susitarimas dėl paliaubų.
Izraelio veiksmai sulaukė nevienareikšmės reakcijos pasaulyje. Tel Avivas buvo apkaltintas, kad panaudojo neproporcingą jėgą (panašūs kaltinimai skambėjo ir per ankstesnę – „Išlydytas švinas“ – Izraelio operaciją prieš „Hamas“ 2008 ir 2009 m. sandūroje). Kaip nurodė tarptautinė žmogaus teisių stebėjimo organizacija „Human Rights Watch“, konfrontacijos metu abi pusės pažeidinėjo tarptautinę karo teisę. Per Gazos Ruožo bombardavimą neišvengta civilių aukų. Čia reikėtų paminėti, kad Gazos Ruožas yra labai tankiai apgyventas, o „Hamas“ objektai, į kuriuos taikėsi Izraelis, yra visai šalia gyvenamųjų namų.
Atsakydamas į kaltinimus Tel Avivas akcentavo, kad jis tiesiog pasinaudojo savigynos teise, siekdamas užtikrinti savo piliečių saugumą. Septynių dienų konfrontacija leido kalbėti ir apie tam tikrus techninius karinės dvikovos aspektus. Gana efektyviai suveikė Izraelio priešraketinės gynybos sistema. Nurodoma, kad per konfrontacijos laikotarpį ji numušė 421 raketą – t. y. apie 80–90 proc. raketų, paleistų į Izraelio teritoriją iš Gazos Ruožo. Tačiau ir „Hamas“ arsenalas pasipildė naujais ginklais. Anksčiau buvo naudotos daugiausia vietinės gamybos, t. y. savadarbės, raketos, o dabar yra duomenų, kad Izraelio teritorija buvo apšaudyta ir Irano gamybos raketomis „Fajr-5“. Tai leido „Hamas“ grupuotei apšaudyti didesnę Izraelio teritorijos dalį, kelios raketos buvo pasiekusios net Tel Avivą, iki kurio jos anksčiau nenuskrisdavo.
Egipto veiksnys
Pradėdamas operaciją „Gynybos stulpas“ Izraelis negalėjo neatsižvelgti į Egipto veiksnį. Hosnio Mubarako vadovaujamas Egiptas nuosekliai laikėsi neutralios pozicijos, o dabar pokyčiai politinėje kaimyninės šalies situacijoje turėjo versti Tel Avivą kiek nerimauti. Priminsime, kad per praėjusiais metais įvykusius pirmus laisvus ir demokratinius rinkimus į valdžią Egipte atėjo islamistai, susiję su religinio-politinio pobūdžio organizacija Musulmonų brolija, kai kurių valstybių laikoma teroristine. Tai gali pakeisti jėgų ir nuotaikų pusiausvyrą regione. Be to, tai, kad oficialiai blokados sąlygomis gyvenančiame Gazos Ruože kažkokiu būdu atsiranda Irano gamybos raketų, byloja, kad slaptieji tuneliai po Egipto ir Gazos Ruožo siena nėra sunaikinti ir veikia net efektyviau nei H. Mubarako valdymo laikais.
Galima konstatuoti, kad nors Egiptas ir išreiškė susirūpinimą dėl įvykių Gazos Ruože (per „Gynybos stulpo“ operaciją šioje teritorijoje apsilankė Egipto ministras pirmininkas Hishamas Quandilas), tačiau nestojo nė į vieno konflikto dalyvio pusę. Išlaikyti neutralumą Egiptui padėjo ir JAV pozicija. Vašingtonas leido Kairui suprasti, kad jis neteks finansinės JAV paramos, jeigu įsivels į „Hamas“ ir Izraelio konfrontaciją.
Užtat Egipto prezidentas Mohammedas Morsi galėjo išbandyti naują, bet labai naudingą tarpininko ir taikdario vaidmenį. Ne kur kitur, o Kaire Izraelio ir „Hamas“ atstovai sėdo už derybų stalo, tai leido sustabdyti karinį susirėmimą. Šioje situacijoje Egiptas įgijo papildomų taškų tarptautinėje arenoje, kitaip negu Turkija, kuri vienareikšmiškai pasmerkė Izraelį (verta priminti, kad dar anksčiau rimtą Izraelio ir Turkijos santykių atšalimą lėmė 2010 m. incidentas su „Laisvės flotile“).
Palestinos valstybingumas
Tačiau praėjusių metų lapkričio mėnuo įsiminė ne tik Izraelio ir „Hamas“ konfrontacija, bet ir simboline Palestinos autonomijos pergale Jungtinėse Tautose. Lapkričio pabaigoje, nepaisydamos griežtai neigiamos Izraelio ir JAV reakcijos, JT suteikė Palestinai valstybės-stebėtojos statusą. Tai ne pirmas atvejis, kai vienai ar kitai valstybei toks statusas yra suteikiamas. Šiuo metu tokį pat statusą turi Vatikanas, anksčiau, iki visavertės narystės Jungtinėse Tautose, valstybėmis-stebėtojomis buvo tapusios Šveicarija, Šiaurės ir Pietų Korėja ir kt. Palestinai šiuo atveju svarbiausia yra tai, kad taip JT oficialiai pripažino jos valstybingumą.
Verta priminti, kad anksčiau Palestina pasiekė pripažinimo ir dar vienoje JT struktūroje – UNESCO. Palestina tapo šios organizacijos nare 2011 metų spalio mėnesio pabaigoje.
Tokio pobūdžio pripažinimas įtvirtina Palestinos teisę į valstybingumą. Tai pagrindas, kuris leidžia Palestinai ir toliau siekti tarptautinio pripažinimo. Tačiau tokių sprendimų priešininkai nurodo, kad JT sprendimas nieko nekeičia iš esmės. Kaip po balsavimo Jungtinėse Tautose pareiškė JAV ambasadorė prie JT Susana Rice, „nė viena rezoliucija negali sukurti valstybės, kuri neegzistuoja“. Kad JT sprendimas iš esmės nieko nekeičia, kalbėjo ir Izraelio ministras pirmininkas Benjaminas Netanyahu.
Problema yra ir tai, kad net pripažintoji Palestinos autonomijos administracija su Mahmoudu Abbasu priešakyje nekontroliuoja visos numanomos Palestinos valstybės teritorijos. Jos galios veikia tik Vakarų Krante, nes 2007 m. buvo prarastas Gazos Ruožas, kurį užgrobė ir iki šiol kontroliuoja „Hamas“.
Išvados
Artimieji Rytai išlieka probleminiu regionu, o Izraelio ir Palestinos konfliktas yra tarsi negyjanti žaizda šio regiono kūne. Apie tai byloja ir apžvelgta Izraelio konfrontacija su „Hamas“, ir Palestinos žingsniai įtvirtinant savo valstybingumą tarptautiniu mastu (ir, žinoma, neigiama Izraelio ir JAV reakcija į tai). Stipriu situacijos dirgikliu šiuo atveju galima pavadinti taip iki galo ir nesuformuotą Palestinos valstybę. Be šio klausimo išsprendimo vargu ar yra įmanoma taika regione. Tačiau jau vien dėl to, kad dalis Palestinos – Gazos Ruožas – yra užgrobta „Hamas“ organizacijos, neįmanoma prognozuoti, kada šis klausimas galėtų pajudėti iš mirties taško.
Situaciją apsunkina ir didėjantis islamistų vaidmuo regione (pavyzdžiui, Egipte). Be to, kol kas neturi sprendimo ir patologinė viso arabų pasaulio neapykanta Izraeliui. Apie „būtinybę sunaikinti“ šią valstybę kalba ne tik teroristinės organizacijos – tokios retorikos nevengia ir, pavyzdžiui, Irano prezidentas. Ar ši neapykanta kada nors išnyks – sunku pasakyti.
Šiandien Izraelio ir Palestinos santykių klausimas vėl yra atsidūręs tam tikrame informaciniame šešėlyje, tačiau galima tik retoriškai paklausti - ar ilgam?
