Su B. Obama susitarti nepavyksta
Su Izraelio strategine partnere JAV santykiai visada buvo geri, nors ir banguoti. Kai prezidentu buvo D. Eisenhoweris, santykiai buvo šalti, kai J. F. Kennedy – smarkiai pagerėję. Su dabartiniu prezidentu Izraelio diplomatams sunku suderinti pozicijas.
Žydus smarkiai išgąsdino ir suneramino atšauktos JAV sankcijos Iranui. Jeruzalė baiminasi, kad nepaisydamas sušvelninto tarptautinio spaudimo Iranas toliau gamins atominę bombą, grasins Izraeliui ir skatins regione terorizmą. Atšauktos sankcijos esą gali veikti kaip tik priešingai, negu tikisi B. Obama. Sustiprėjęs Iranas gali tik dar labiau demonstruoti savo galią ir kurstyti neramumus visuose Artimuosiuose Rytuose. Tokiai pozicijai pritaria ir kita JAV sąjungininkė – Saudo Arabija.
Izraelis viltingai laukia naujų žinių iš JAV prezidento rinkimų kampanijos ir labai palankiai žiūrėtų, jeigu laimėtų Hillary Clinton, nors kitas kandidatas Bernie Sandersas prisistato esantis žydas. Vis dėlto H. Clinton yra priimtiniausia Jeruzalei kandidatė. Ji visada labai palaikė Izraelį tarptautinėje arenoje, o jos vyras Bilas Clintonas prezidentavimo laikais, 1993–2001 m. buvo labai populiarus žydų bendruomenėse.
Iš Vakarų Europos –neramios žinios
Nieko gero Izraelio diplomatai nepraneša ir iš Vakarų Europos sostinių. Nuolat gausėjančios Senojo žemyno musulmonų bendruomenės daro vis didesnę įtaką valdantiems politikams. Maža to, su nauja imigrantų musulmonų banga didėja ir neapykanta žydų mažumoms tokiose tolerantiškose šalyse kaip Švedija ar Belgija. Šią tendenciją patvirtino ir išpuoliai prieš žydus Paryžiuje.
Paskutinis Jeruzalę ypač supykdęs žingsnis buvo ES nutarimas specialiai ženklinti gaminius, kurie pagaminti žydų nausėdijose palestiniečių teritorijose. Izraelio politikai tai pavadino diskriminacija ir „užslėptu antisemitizmu“.
Izraelio kūrimosi laikais, XX a. viduryje, žydus labiausiai palaikė kairieji Europos politikai, dabar situacija pasikeitė. Izraeliečiams jau sunku sulaukti paramos ne tik iš kairiųjų, bet ir iš centristinių partijų. Didžiausiais žydų politikos šalininkais Europoje tapo kraštutiniai dešinieji, tokie kaip olandų nacionalistas Geertas Wildersas, kuris sakosi esąs filosemitas, o Izraelį giria kaip Vakarų forpostą ir pirmąją gynybinę liniją prieš Europai gresiantį islamizavimą.
„Į rytus nuo Lenkijos, į pietus nuo Meksikos“
Matydamas tokias negatyvias tendencijas, buvęs Izraelio užsienio reikalų ministras Avigdoras Liebermanas suformavo naują užsienio diplomatijos paradigmą, vadinamą „į rytus nuo Lenkijos, į pietus nuo Meksikos“. Aišku, tai sąlyginis apibendrinimas, tačiau šios paradigmos esmė yra rasti kuo atsverti tradicinius Izraelio draugus JAV ir Vakarų Europoje. A. Liebermanas ir jo kursą tęsiantis dabartinis premjeras Benjaminas Netanyahu aktyviai ieško naujų sąjungininkų, kartais net netikėtų sprendimų, užglaistant senus nesutarimus.
Kad tokia naujoji politika duoda vaisių, parodė balsavimas Jungtinių Tautų Žmogaus teisių taryboje, kur Izraelis ir vėl buvo kritikuojamas dėl galimų karo nusikaltimų 2014 m. konflikte Gazos Ruože. Visos senosios Europos šalys parėmė smerkiamą rezoliuciją, tačiau jos nepalaikė Kenija, Etiopija, Makedonija, Paragvajus ir, kas labiausiai nustebino, – Indija. Ši šalis ilgus dešimtmečius, nuo pat 1947 m., peikdavo Izraelį, tačiau premjeru tapus aktyviam hinduizmo rėmėjui ir islamo kritikui Narandai Modi žydams pavyko suderinti pozicijas.
Jeruzalės diplomatams pavyko pagerinti ryšius ir su kitomis Azijos valstybėmis – Kinija ir Japonija. Aktyviai dirbama su Lotynų Amerika – Čile, Kolumbija, Meksika, Peru. Dar viena prioritetinė žydų kryptis yra Rytų Europa, ir čia būtina paminėti Lietuvą.
Lietuva – pavyzdinė draugė
Nuo pat 1990 m. Lietuvos ir Izraelio santykiai buvo vidutiniški. Nors Lietuvos prezidentas Algirdas Brazauskas atsiprašė žydų tautos už lietuvių bendradarbiavimą su naciais Antrojo pasaulinio karo metais, Izraelio politikai ilgai nenorėjo patraukti į šalį istorinių šešėlių. Tai rodė ir principinis sprendimas neatidaryti ambasados Vilniuje, tačiau per paskutinius penkerius metus įvyko esminių pokyčių.
Vilniaus politikai ėmėsi energingai spręsti praeities nesutarimus – susitarė dėl kompensacijų su litvakų bendruomene ir smarkiai pagerino žydų kultūros paveldo apsaugą. Į tai reagavo ir Jeruzalė: pagaliau 2015 m. atidarė ambasadą, o šalys apsikeitė ne viena aukščiausio politinio lygmens delegacija. Vilniuje pirmą kartą su valstybiniu vizitu apsilankęs Izraelio prezidentas Shimonas Peresas negailėjo šiltų žodžių. Diplomatinis šaltukas tirpo taip greitai, kad specialusis JAV pasiuntinys kovai su antisemitizmu Ira N. Formanas Lietuvą išskyrė kaip gerąjį pavyzdį.
Vilnius visuose tarptautiniuose ir ES susitikimuose tapo dideliu Izraelio rėmėju. Lietuva buvo viena iš nedaugelio šalių, balsavusių prieš Palestinos tapimą UNESCO nare, nepalaikė ES boikoto Izraelio nausėdijų prekėms, Jungtinių Tautų forumuose parėmė žydų teisę gintis karinėmis priemonėmis. Lietuvos politikai iš visų partijų, tiek dešinės, tiek kairės, labai teigiamai atsiliepia apie Izraelį, o to negalima pasakyti apie kitas Europos šalis.
Tokia politinė draugystė greitai peraugo į ekonominį ir net karinį bendradarbiavimą. Lietuvos Vyriausybė apsisprendė pirkti ginkluotės už 0,4 mlrd. eurų (tai vienas didžiausių karinių pirkinių istorijoje) ir kaip vieną iš projekto partnerių pasirinko Izraelio gamintoją. Valstybes sujungė tiesioginiai skrydžiai, keliskart padaugėjo turistų į abi šalis. Izraelio verslininkai susidomėjo investicijomis į Lietuvos startuolius, aukštųjų technologijų bendroves, o mūsų šalies įmonės – žemės ūkio ir farmacijos produktų eksporto galimybėmis. Vien per 2015 m. Lietuvos eksportas į Izraelį išaugo 40,6 procento.
Kai senosios Europos šalys vis griežtina savo poziciją Izraelio atžvilgiu, o JAV vis dažniau neatsižvelgia į bendrus interesus, žydai ieško naujų sąjungininkų. Kaip sakė G. Meir, žydai negali sau leisti prabangos tiesiog pasiduoti pesimizmui.
