Kas nutiko, kad švietimo srityje vienas palankiausiai vertinamų rajonų, kurio mokiniai žiba itin aukštais pasiekimais, dabar turi bandyti iškuopti emocinio sunkmečio pasekmes? Ar pernelyg formalus švietimo vertinimas padarė meškos paslaugą, o gal vis dar lenda koronaviruso pandemijos valdymo pasekmės?
Trys atvejai
Per dvi savaites trys Kėdainių rajono mokyklos susidūrė su istorijomis, kurios labai aiškiai atspindi visos švietimo sistemos ydas.
Vienos gimnazijos moksleivė dėl patiriamų patyčių mokykloje vieną dieną joje tiesiog nepasirodė. Vaikas, užuot pasipasakojęs suaugusiems, mokytojams ar tėvams, nusprendė su savo skausmu išbūti pasislėpęs šaltoje malkinėje.
Kitoje progimnazijoje tėvai nusprendė išspręsti vaikų nesutarimus. Vienas tėvų, neapsikentęs ilgalaikio problematiško moksleivio elgesio, nusprendė su juo pasikalbėti „akis į akį“ – taip pasirūpinti, kad prie jo dukros tas berniukas daugiau nepriekabiautų.
Tačiau berniuko tėvai, Kėdainiuose gerai žinomi dėl daugkartinių santykių su teisėsauga, problemą išspręsti pabandė į mokyklą atėję su kirviu. Ką jie su tuo kirviu moksleivei padaryti norėjo, lieka neaišku. Žinoma tik tiek, kad kirviu jie nesibodėjo grasinti mokyklos darbuotojams, kurie jį ir nuginklavo.
Aikštėn iškilo ir dar vienos pagrindinės mokyklos nesutarimai, šį kartą jau kitokie – tėvai guodėsi, kad prieš jų vaikus fizinį ir psichologinį smurtą naudojo mokytoja. Tiesa, istorija jau kiek senesnė, tačiau viešumon iškilo ką tik. Policija buvo pradėjusi tyrimą, tačiau jį nutraukė nepavykus surinkti pakankamai įrodymų.
Sukrėtė miestą ir Lietuvą
Šie visi atvejai kaip reikiant supurtė Kėdainių valdžią ir švietimo bendruomenę. Vicemeras Paulius Aukštikalnis ir savivaldybės administracijos direktorius Arūnas Kacevičius po visų šių įvykių nedelsdami vyko į ugdymo įstaigas.
Turėdamas du mokyklinio amžiaus vaikus, vicemeras P. Aukštikalnis sako į situacijas sureagavęs asmeniškai. Su patyčiomis ar nesutarimais mokyklose susidurti tenka dažnam vaikui, o tėvams tenka tvarkytis su daugybe užplūstančių emocijų – nuo liūdesio, gailesčio, iki noro viską metus stoti ginti savo vaiko.
„Visos šios situacijos yra mūsų visuomenės atspindys. Čia nėra tik mokyklos, tik vaiko, tik tėvų problema, – sako jis. – Tačiau akivaizdu, kad problema visur ta pati – tiesiogine ir netiesiogine forma pasireiškiančios patyčios. Jos buvo ir, veikiausiai bus, nors mūsų siekis yra užkirsti joms kelią. Tačiau panašu, kad viskas kaupėsi jau ilgą laiką ir dabar šis pūlinys pratrūko.“
Šiuos vicemero žodžius tik patvirtina atlikti tyrimai – Lietuvos vaikų psichikos sveikatos rodikliai pažymimi, kaip prasti EBPO ir Europos Sąjungos šalių kontekste. Kaip rodo atlikti tyrimai, net trečdalis Lietuvos moksleivių nepalankiai vertina psichologinę gerovę mokykloje.
Taip pat paaiškėjo, kad pandemijos metu ne tik padaugėjo depresijos ir nerimo sutrikimų, bet taip pat reikšmingai pablogėjo mokinių emocinė sveikata – tai pripažino net 40 proc. šalies moksleivių.
Ką gali savivaldybė?
Be jokios abejonės, vaikų emocinė būklė mokykloje priklauso ne tik nuo mokyklos. Ji priklauso nuo šeimos, tėvų, paties vaiko, taip pat ir mokyklos bendruomenės.
Akivaizdu, kad jei mokykloje vaikas patiria patyčias ir vaikui nesijaučiant pakankamai saugiam apie tai kalbėtis su suaugusiais, prieinama iki tokių kraštutinumų, prie kurių priėjo Kėdainiai.
„Neseniai vykusiame forume vaikai patys pasakė: „Mes neturime suaugusiojo, kuriam galima atvirai pasipasakoti“. Tada kyla klausimas, ką mes, kaip savivaldybė, galime padaryti, kad vaikai turėtų į ką kreiptis? Juk yra vykdoma smurto ir patyčių prevencijos programa, visose mokyklose veikia tarptautinė itin gerus rezultatus atnešanti „Lions Quest“ programa, skirta vaikų įgūdžių lavinimui.
Gal jos veikia tik popieriuje, laikinai? Gal jas reikia atnaujinti, adaptuoti, nuolat kartoti, kad tokių situacijų ateityje būtų išvengta“, – svarstė vicemeras ir pridūrė, kad skubiai bus organizuojamos atviros diskusijos su mokyklų vadovais ir bendruomenėmis, siekiant išsigryninti problemas ir surasti geriausius sprendimus. Svarbiausia, kad jie veiktų ne tik popieriuje, bet ir realybėje.
Trūksta psichologų
Be abejonės, daug pagelbėtų ir tai, jei mokyklose dirbtų daugiau psichologų, tačiau faktas, kad Kėdainiuose psichologų tragiškai trūksta. Štai toje pačioje Šėtos gimnazijoje reikalingas psichologas ar net keli, mat galima užpildyti ne vieną etatą.
Analogiška situacija ir Akademijos gimnazijoje.
„Psichologai dabar yra labai reikalingi, – sako Kėdainių visuomenės sveikatos biuro vadovė Danguolė Avižiuvienė. – Dvejus metus tęsėsi kovidinis laikotarpis ir tai turėjo įtakos emocinėms, socialinėms problemoms, maža to, per tą laiką žmonėms buvo apribotos galimybės kreiptis pagalbos.
Kėdainiuose ne visos mokyklos turi psichologus, kitose mokyklose psichologai dirba vos po kelias valandas per savaitę. Reikia turėti daugiau specialistų, manau, mokyklose psichologai privalo būti. Jie dirbti gali ir turi ne tik su mokiniais, bet ir jų tėvais, taip pat ir mokytojais“.
D. Avižiuvienė sako, kad mokyklose dirbti turi itin stiprūs specialistai, taip pat daug pagalbos suteiktų atvykstantys, mobilūs specialistai, kurie atvyksta nutikus kritiniam įvykiui.
Bet kuriuo atveju, tokiems dalykams reikalingas solidus savivaldybės finansavimas, o šie darbai ir rūpestis psichologine gyventojų būkle turi būti nuolatinis.
Kaltina reformą
Kėdainių Valstiečių frakcijos seniūnė Adelė Štelmokienė atkreipė dėmesį, kad patyčių problema yra visos Lietuvos problema, o ją galimai lemia didelė gyventojų turtinė ir socialinė atskirtis.
„Labai skaudu girdėti, kad patyčios Kėdainių mokyklose niekur nedingusios ir pastarieji įvykiai tikriausiai tik aisbergo viršūnė.
Kėdainiai, žinoma, ne vienintelis rajonas, kur patyčios mokyklose egzistuoja – tai visos Lietuvos didžiulė bėda – esame „pirmūnai“ šioje srityje net tarptautiniu mastu. Kodėl tos patyčios tokios? Aš manau, kad vis dar lemia ir turtinė, socialinė atskirtis, kur iš mažiau pasiturinčių šeimų vaikai patiria daugiau patyčių, menkinimo“, – sako politikė.
Liberalų frakcijos seniūnas Saulius Grinkevičius sakė, kad švietimo reforma, kurios metu vaikai iš kaimelių turi persikelti į didesnes mokyklas, galimai taip pat lėmė gerokai pablogėjusią atmosferą mokyklose.
„Kai uždaromos kaimo mokyklos ir vaikai turi važiuoti į kitas mokyklas, didesnį miestelį ar net Kėdainius, tie vaikai iš tiesų jaučiasi labai prastai. Aš tikrai manau, kad tiems mažiukams vaikams važiuoti iš savo kaimo, bendruomenės, kur jie vienas kitą pažįsta, į kitas mokyklas yra sunku.
Amžina problema ir ta, kad mūsų mokytojai bijo imtis prevencijos. Dabartiniai vaikai ir tėvai žino savo teises, bet gerokai prasčiau išmano savo pareigas. Turi būti paruoštos rimtos programos mokytojams, kad jie žinotų, kaip elgtis ir kad jaustųsi saugūs, nebijodami, kad paskui juos apkaltins nebūtais dalykais“, – sakė S. Grinkevičius.
Jis pridūrė, kad daug žalos padarė ir socialinių tinklų išpopuliarėjimas ir įpratimas itin nekorektiškai viešoje erdvėje reikšti savo įsitikinimus pačiais įvairiausiais klausimais. Taip pat, jo teigimu, žiniasklaidos akcentavimasis ties blogomis naujienomis daro žalą.
„Savivaldybė iš dalies gali kažką pakeisti. Reforma, be abejo, yra nuleista iš ministerijos ir mes, vietos politikai, esame situacijos įkaitai. O mokytojams kokybiškas programas parengti savivaldybės administracija tikrai gali ir turi tą daryti“, – sakė opozicijos lyderis.
Skaičiai – dar ne viskas
Valdančiųjų lyderė Nijolė Naujokienė taip pat antrino, kad švietimo reforma vykdoma ne nuo to galo, nuo kurio derėtų. Akcentuojantis į aukštus mokslo pasiekimus ir egzaminų rezultatus į antrą planą nustumiama vaiko ir mokytojo emocinė gerovė – tą ir rodo dabartinė situacija.
„Mokykla yra neatsiejama visuomenės dalis ir joje vykstančių procesų atspindys. Tai rodo ir šie incidentai švietimo įstaigose.
Prie visko prisideda ir tai, kad švietimo reforma vykdoma ne nuo to galo. Mums svarbiausia aukšti rezultatai, žinių patikrinimai, o kada bus svarbu santykiai, elgesys, moralės normos?
Klausimas, ar mokykla kalta ar mūsų visuomenė, šeima, valdžia, kai į mokyklą įsiveržia tėvas, apsiginklavęs kirviu?
Akivaizdu, kad einame ne ta kryptimi, jei tokios situacijos viena po kitos kartojasi“, – svarstė N. Naujokienė.
Ji pridūrė, kad prie nestabilios situacijos prisideda ir ženklus mokytojų trūkumas bei esamų mokytojų amžiaus vidurkio didėjimas. Reikalavimų tik daugėja, o atsidėkojimo už darbą kaip nėra, taip nėra.
„Kol Lietuvoje tiesiog trūksta mokytojų, kai dirba jau septyniasdešimtmečiai (ačiū jiems) ir naujų nėra iš kur prisikviesti ir jau svarstoma galimybė daug žemiau nuleisti jiems keliamų reikalavimų kartelę, imamasi didinti pasiekimų reikalavimus moksleiviams.
Gal didinkime pagalbą vaikui ir mokytojui?
Mokyklose, kai visur traktuojamos tik teisės, o ne vaikų ir tėvų pareigos, turime tai, ką turime. Mokytojas, vadovai seniai vargsta toje situacijoje.
Pirmiausia žmogus turi matyti žmogų, kurti pasitikėjimu grįstą santykį – juk ne šiaip sau mūsų mokyklose atlikus apklausą paaiškėjo, kad vaikai neturi žmogaus, kuriuo galėtų pasitikėti. Ir visa tai vyksta rajone, kurio švietimo rodikliai yra vieni iš geriausių šalyje.
Turime padėti mokyklai, nes ir vaikai, ir mokytojai atsiduria nesaugioje aplinkoje“, – įsitikinusi politikė.
Ji kaip Švietimo komiteto pirmininkė taip pat inicijuos diskusijas dėl šių situacijų svarstymo Švietimo ir kultūros komitete, bus aiškinamasi, kaip ir dėl ko buvo prieita iki tokių situacijų.
Kol kas siūlomas praktiškas sprendimas – tiesiog neįleisti į mokyklų teritorijas pašalinių asmenų, o taip pat ir vaikų tėvų be išankstinio susitarimo bei sustiprinti budinčiųjų darbą.
Teksto autorė: Eglė KUKTIENĖ.
