Liudą Pavilionį, pagyvenusį, aukštą, liekną, žilaplaukį vyriškį, Tauragėje daugelis pažįsta kaip sporto entuziastą. Sportui jis atidavė keletą dešimtmečių – pats sportavo, vadovavo sportininkams, dabar yra sportininkų renginių lankytojas ir rėmėjas – palaiko ir remia anūką Mindaugą Pavilionį, kyokushin karatė įvairaus rango varžybų čempioną ir prizininką. Sportui atiduoti dešimtmečiai įvertinti L.Pavilioniui suteikiant Tauragės garbės piliečio vardą.
Sportą mini bloguoju, bet prisideda prie anūko laimėjimų
Su Liudu kalbėjomės talkinant jo žmonai Reginai, nes jis seniai nebegirdi.
– Per boksą nukentėjo klausa, nuo ieties metimo – ranka, žaisdamas futbolą susilaužė pirštus, ledo ritulio žaidimas atsiliepė dantims, – liūdnai vardijo žmona, pridurdama, kad šeimoje ji visuomet turėjo konkurentą – vyrą nuolat pagrobdavo sportas, ypač savaitgaliais.
Galima būtų pagalvoti, kad ji tam konkurentui negali atleisti, tačiau atnešta dėžutė medalių ir iš iškarpų apie anūko Mindaugo laimėjimus jos pačios padarytas albumas liudija ką kita: moteris didžiuojasi vyro ir anūko pasiekimais, tik pyksta, kad „konkurentas“ iš jos vyro atėmė labai daug sveikatos, baiminasi dėl anūko, jog įtemptas sportavimas nepakenktų ir jam.
Paklausus, kodėl ne tėvų namuose Mindaugas laiko savo apdovanojimus, Regina pradžioje nežinojo, ką atsakyti, o kiek pagalvojusi paaiškino:
– Mes su anūku Mindaugu esame labai artimi, ypač Liudas.
Išties, seneliai vos ne muziejų kuria savo įžymiajam anūkui. Pirmuosius laurus M.Pavilionis pradėjo skinti Tauragėje, treniruodamasis pas Gintarą Cemnalianskį. Pas jį yra likę per trisdešimt Mindaugo laimėtų taurių. Paskutinis Mindaugo medalis – iš šiemet Ispanijoje vykusio Europos čempionato, kur Europos čempionas šį kartą iškovojo trečiąją vietą. Dabar Mindaugas gyvena ir sportuoja Kaune, baigė Kūno kultūros akademiją.
Mindaugo rėmėjai – ir seneliai
Rodydama anūko medalius Regina liūdnai sakė:
– Už tokį sunkų triūsą – tik mieli ir brangūs metalo gabaliukai. Sunku rasti karatė rėmėjų. Mudu su Liudu iš savo pensijų anūką paremiame.
Regina ir Liudas Pavilioniai užaugino du sūnus – Hiacintą ir Visvaldą. Vyriausias sūnus turi du sūnus – Laimoną ir Mindaugą, jaunesnysis – vieną Liudą.
– Turime tris anūkus, du „normalūs“, o vienas – sportininkas, kaip ir jo senelis, – šaiposi Regina, bet negali nuslėpti, kaip ji didžiuojasi tais „nenormaliais“ šeimos nariais.
Liudas pasakojo aktyviau sportuoti pradėjęs armijoje. Buvęs Tadžikijos, kur tarnavo, bokso čempionas ir Vidurinės Azijos respublikų čempionato prizininkas. Žaidė krepšinį, futbolą Tadžikijos rinktinėje. Su Tarybų Sąjungos rinktine kopė į Pamyro kalnų aukščiausią viršukalnę (7000 m aukščio). Kalbantis Regina vis dažniau kalbą suko prie dabarties, anūko Mindaugo pasiekimų, o Liudas vis bandė prisiminti tolimą praeitį – tarnybą armijoje, kopimą į kalnus, nes maloniau nuklysti į laikus, kai buvo jaunas. Alpinizme jis buvo iškovojęs sporto meistro vardą.
Neslepia buvęs šelmis
Šių metų rugsėjį L.Pavilioniui sukaks 83 metai. Jis gimė, kai tėvai gyveno Klaipėdos rajone. Liudas pasakojo, kad tėvas buvo Lietuvos kariuomenės savanoris, kovėsi su bermontininkais, dalyvavo Klaipėdos atsiėmime iš vokiečių. Kaip savanoris buvo gavęs žemės. Dirbo geležinkelininku Tauragės rajone ir Klaipėdoje. Dėl istorinių lūžių šeimai teko blaškytis po Žemaitiją ir Klaipėdos kraštą – bėgti nuo okupantų vokiečių, slėptis kaime, kad sovietai kaip Lietuvos kariuomenės savanorio šeimos į Sibirą neišvežtų. Bet vienas šeimos narys – sūnus Kleopas to neišvengė, Sibire ir mirė. Kitas sūnus Medardas sugrįžtant frontui pasitraukė į Kanadą, duktė Zita – į JAV. Du Pavilionių vaikai mirė maži. Iš šešių Pavilionių atžalų tik vienas Liudas įleido šaknis Lietuvoje.
Liudas neslepia jaunystėje buvęs nemažas šelmis. Mokydamasis Vilniuje, Prekybos mokykloje, susimušė su lenku ir turėjo grįžti namo. Klaipėdoje tarnaudamas geležinkeliečiu (ši tarnyba buvo prilyginta karinei) sugalvojo, kaip dingti. Palikęs drabužius ant Danės upės kranto nėrė ir nebeiškilo – pasišalino per iš anksto nusižiūrėtą kanalizacijos vamzdį. Tik sporto jis niekada neišdavė – sportavo, vadovavo sportininkams. Iki šiol yra geriausias futbolo, krepšinio bei kitų varžybų žiūrovas, anūko moralinis ir materialinis rėmėjas.
Paviliojo sportas
Grįžęs iš tarnybos armijoje Liudas įsidarbino Tauragės mėsos kombinate. Buvo paprastas darbininkas, sargas, bet dėl meilės sportui jam buvo sukurtas sporto metodininko etatas. Savo stichijoje L.Pavilionis praleido keletą dešimtmečių. Jis mena, kad anuomet sportas buvo masiškas. Be sporto, kino ir šokių, jaunimas neturėjo kitų pramogų. Visi laisvi plotai, o jų po karo Tauragėje netrūko, buvo paversti laikinomis sporto aikštelėmis. Mėsos kombinate buvo įkurtas pajėgus sporto klubas, skynęs laurus rajone ir šalyje. Pats Liudas „laikė vartus“ „Tauro“ futbolo komandoje, tą laiką jam nuolat primena traumuoti rankų pirštai.
Kai 1987 metais žaisdamas Ukmergėje „Tauras“ tapo Lietuvos čempionu, Liudas jau buvo žiūrovas, tuomet „vartus laikė“ Jaunius Šetkus, vienas iš dabartinių VšĮ „Tauragės futbolas“ dalininkų. Kaip legenda pasakojama, kad tauragiškių žaidėjų ir sirgalių emocijos tuomet liejosi per kraštus, o Liudas atsiklaupęs pabučiavo stadiono veją...
Jovita Strikaitienė
