Nors dažniausiai į žiniasklaidos ir muzikos kritikų akiratį patenka tik garsūs vardai, netikėtai atvykstantys į Lietuvą, atrodo, kad tokio dėmesio nusipelnė ir koncertų organizatoriai, nebijantys rizikuoti ir kviesti sudėtingesnę, įvairesnę, Lietuvos klausytojo ausiai mažiau įprastą muziką atliekančius muzikantus, kurie pasaulyje yra žinomi kaip vieni originaliausių kūrėjų.
Dabartiniame Lietuvos kontekste tokie organizatoriai tam tikra prasme verti koncertų verslo žvaigždžių statuso, nes, jei ne jų entuziazmas ir intuicija, šalies muzikinis gyvenimas būtų kur kas skurdesnis.
Jei ne viešoji įstaiga „THEL“, geriau žinoma kaip muzikos parduotuvė ir (jau 4 metus) koncertinė agentūra „Thelonious“, Lietuvoje iki šiol galbūt nebūtume išgirdę ir „Volkov Trio“, „Aukcyon“, Piotro Mamonovo, Davido S. Ware’o, „Kruzenštern i Parochod“. Tikriausiai dar ilgą laiką neįvyktų ir toks renginys, kaip „Naujosios japonų muzikos festivalis“, laukiantis sostinės melomanų balandžio 21 d. Mažajame teatre, kuriame gros vienos žymiausių ir įspūdingiausių japonų psichodelinio roko grupių „Acid Mothers Temple“ nariai.
Apie tokio pobūdžio muzikos koncertų organizavimo principus, šiuolaikinį Lietuvos klausytoją ir artėjantį renginį pasakoja VšĮ „THEL“ direktoriaus pavaduotojas Ivanas Luckevičius – koncertų organizatorius, įvairių šiuolaikinės muzikos krypčių tyrinėtojas ir muzikos kritikas.
Kodėl šį kartą organizuojate būtent „Acid Mothers Temple“ ir kelių susijusių tų pačių muzikantų projektų koncertą? Ko tame daugiau – asmeninių simpatijų šiems atlikėjams ar nuojautos (vilties?), kad tokia muzika ir šie konkretūs avangardiniai muzikantai Lietuvoje turi pakankamai didelę gerbėjų auditoriją? Galbūt net atvirkščiai – su šio renginio pagalba tą auditoriją sukurti ar bent jau paskatinti jos susikūrimą?
Ko gero, tiksliausiai situaciją atspindėtų paskutinė jūsų minėta priežastis. Per keturis veiklos metus mums, manau, pavyko suburti tam tikrą pastovią auditoriją, kuri pasitiki mūsų muzikiniu skoniu bei artistų parinkimu. Mes, žinoma, tikimės, kad ji plėsis ir didės, kadangi sunku prognozuoti ar tikėtis, kad tokie koncertai visada atsipirks. Žinodamas šį tą apie tokio pobūdžio koncertų organizavimą užsienyje norėčiau pasakyti, kad Lietuvos klausytoją būtų sunku kuo nors išgąsdinti, nes jis neblogai pažįsta šiandienos eksperimentinę muziką ir ja domisi.
Papasakokite trumpai, kame yra būsimo renginio bei jame pasirodysiančių muzikantų unikalumas, ir kodėl eksperimentinę muziką vertinantys melomanai (o galbūt ir ne tik jie) jo neturėtų praleisti?
Šio projekto unikalumas tame, kad jis vienija labai ryškias japonų eksperimentinės muzikos asmenybes. Kawabata Makoto – legendinės 70-ų metų psichodelinės roko grupės „Acid Mothers Temple“ įkūrėjas, o Tatsuya Yoshida – novatoriško roko, punk muzikos ir džiazo veteranas, ne mažiau garsaus ir legendinio kolektyvo „Ruins“ įkūrėjas. Žavingas šis projektas ir tuo, kad jame gausu klasikinės psichodelikos, laisvos improvizacijos, džiazo, folkloro ir triukšmo muzikos. Tikimės, kad tokioje mišrainėje, kurią pagamins žmonės, žinomi kaip geri šios srities kulinarai, kiekvienas klausytojas suras savo mėgstamą ingredientą ir kartu galės įvertinti bendrą jų santykį.
Su kokiomis problemomis tenka susidurti kviečiant į Lietuvą tokio lygio ir tokios pakraipos muziką (kalbu ne tik apie „Acid Mothers Temple“ ir kitus japonų projektus, pasirodysiančius „Naujuosius japonų muzikos festivalyje“, bet ir apie anksčiau „Thelonious“ kviestus „Volkov Trio“, P. Mamonovą, „Aukcyon“ ir kitus žymius muzikantus)? Kaip atrodo tas procesas, vykstantis iki atlikėjų atvykimo į Lietuvą?
Pagrindine problema buvo ir lieka pinigai. Tokiems projektams yra labai sunku gauti paramą. Todėl reikia labai tiksliai įvertinti savo finansines galimybes, taip pat ir žiūrovų galimybes sumokėti vienokią ar kitokią kainą už bilietus, nuo kurių pardavimo mes tampame visiškai priklausomi. Tiesa, tame yra ir šis tas gero. Mes turime tiesioginį ryšį su klausytoju. Turime labai atsakingai parinkti atlikėjus, kurių koncertus organizuojame. Neturime teisės bei galimybių daryti klaidų.
Pats procesas nėra sudėtingas. Atsiradus pasiūlymui pakviesti vieną ar kitą muzikantą vertinama, ar projektas atsipirks. Jeigu ne – ar bus gauta kokia nors parama. Nesulaukus pagalbos projekto atsisakoma. Praėjusių metų kovo mėnesį mes organizavome David S. Ware kvarteto iš JAV koncertą. Jeigu nebūtumėme sulaukę Vilniaus miesto Savivaldybės finansinės paramos bei džiazo entuziastų pagalbos, koncertas būtų neįvykęs. Mes jiems labai dėkingi.
Ar, jūsų nuomone, Lietuvos muzikos klausytojai yra „pribrendę“ tokiai muzikai? Deja, tenka pastebėti, kad net ir nemaža dalis melomanų, tvirtinančių, kad klausosi „alternatyviosios“ (ši sąvoka dažniausiai reiškia tiesiog „ne pop“) muzikos, realybėje visgi pasirenka pakankamai konvencinį skambesį – kiek nuobodoką lengvesnį indie roką, pakankamai standartinį ir drąsesnių ieškojimų vengiantį džiazą ir panašiai. Susidūrę su kažkuo panašiu į „Acid Mothers Temple“, jie paprastai sako, kad tai jau „pernelyg sunku“. Kokį matote „statistinį“ būsimo festivalio ir kitų „Thelonious“ organizuotų koncertų lankytoją?
Lietuvoje yra puiki dirva tokiai muzikai. Su ja užaugo visa karta klausytojų, kurie žino, kad muzika gali būti įvairi. Pavyzdžiui, sovietmečiu, kai Ganelino-Tarasovo-Čekasino trio skambėjo labai plačiai, beveik kaip Arvydo Sabonio vardas, kai Vilniaus džiazo festivalio programoje skambėjo gana sudėtinga muzika, tada ir susiklostė tam tikra prasme unikali situacija. Šiandien Lietuvos klausytojas žino, kad džiazas gali būti skirtingas – ir paprastas, ir sudėtingas. Todėl jo suvokimas tapo kiek platesnis ir atviresnis. Jis tapo imlesnis, ir aš manau, kad tai nuostabu.
Pamenu, kai mes organizavome Matthew Shippo ir Williamo Parkerio koncertą Filharmonijoje, jis buvo anonsuotas kaip džiazinis. Iš tiesų atsitiko taip, kad dueto muzikoje buvo girdėti daugiau akademinio grojimo, todėl kai kurie klausytojai, kurie buvo labiau apsiriboję savo džiazo muzikos suvokime, kritikavo šį koncertą, nes jis nesiderino su jų šio muzikinio stiliaus suvokimo koncepcijomis. Kita klausytojų dalis liko labai patenkinta, nes jie visų pirma buvo atėję paklausyti muzikos, o ne vien džiazo.
Kokia yra tikroji muzikinių erdvių situacija Lietuvoje ir konkrečiai Vilniuje? Dažnai tenka girdėti svarstymus, kad čia praktiškai nėra koncertinių salių, tinkančių išskirtinos garso kokybės reikalaujančios, tačiau į sąlyginai nedidelę klausytojų auditoriją orientuotai muzikai (manau, šis apibrėžimas atitinka ir „Thelonious“ kviečiamų muzikinių projektų koncertus). „Naujosios japonų muzikos festivaliui“ pasirinkote Vilniaus mažąjį teatrą, kurio scenoje vieną iš savo tarpdisciplininių projektų kažkada pristatė Vladimiras Čekasinas – tąkart pasirodė, kad bent jau tokiam projektui nedidelė teatro erdvė puikiai tinka. Smalsu, kaip joje skambės už Čekasiną dar radikalesni japonai. Ar jums egzistuoja erdvės problema rengiant koncertus?
Taip, visos jūsų išvardintos problemos tikrai egzistuoja, ir mes visą laiką ieškome tinkamų patalpų, kuriose nuolat galėtumėme rengti koncertus. Tokios muzikos koncertams pastovi vieta yra labai svarbu. Klausytojas turi ateiti į koncerto salę kaip į įprastą, jam jau žinomą vietą, ir jo dėmesio neturėtų blaškyti naujos kėdės, naujas garsas ar nauja scena. Tik tada jis gali tinkamai susikoncentruoti į muziką. Tai bus jau ne pirmas koncertas, kurį mes organizuojame Vilniaus Mažajame teatre. Šių metų vasario mėnesį ten grojo švedų saksofonistas Matsas Gustafssonas kartu su Lietuvos džiazo muzikantais. Viskas buvo puiku – maža ir labai jauki salė, geras garsas, praktiškai namų atmosfera. Buvo patenkinti ir muzikantai, ir klausytojai. Tikimės, kad „Naujosios japonų muzikos festivalis“ įvyks taip pat sėkmingai.
Kas labiausiai motyvuoja rengiant tokios muzikos projektų pasirodymus šiuo metu? Ar tai vis dar tam tikra altruistinio melomaniško entuziazmo atmaina, dėl kurios dar visai neseniai Lietuvoje ir buvo galimi bemaž visi įdomesni ir retesni muzikiniai įvykiai bei reiškiniai, ar visgi jau susiformuoja normali į tokią publikos nišą orientuotų renginių organizavimo praktika, galinti egzistuoti savarankiškai ir galbūt netgi atsipirkti?
Kol kas viskas pagrįsta tik mūsų meile muzikai ir altruizmu. Juk, jeigu labai mėgsti kokį nors muzikantą ir nori pabuvoti jo koncerte, turi dvi galimybes – nusipirkti lėktuvo bilietą ir nuskristi, tarkim, į Berlyną, arba pabandyti pakviesti šį muzikantą į Lietuvą, pasidžiaugti pačiam ir pradžiuginti kitus. Pastarasis kelias yra žymiai sudėtingesnis, bet sutikite, ir gerokai įdomesnis. Lietuvoje jau seniai susiformavo tokią muziką mėgstanti auditorija. Liko padaryti labai nedaug. Kuo geresnė bus ekonominė situacija šalyje ir kuo mažiau žmogus turės galvoti, už kokius pinigus jam reikia nusipirkti maisto, tuo dažniau jis pagalvos apie tai, į kokį koncertą jam norėtųsi nueiti. Gal ir mums tada pasidarys lengviau?
Kalbino Jurijus Dobriakovas
