1961-ųjų spalio 30 d. virš Naujosios Žemės salos Arkties vandenyne buvo susprogdinta galingiausia žmonijos istorijoje pagaminta bomba. Beprecedentės galios sprogmuo kodiniu pavadinimu „Ivanas“ buvo daugiapakopė vandenilinė bomba, kurią, remdamiesi standartinėmis branduolinių ginklų gamybos technologijomis, sovietų inžinieriai sukonstravo vos per 15 savaičių.
Šis bandymas interpretuojamas kaip sovietų galios demonstravimo aktas laikotarpiu, kai įtampa tarp JAV ir TSRS buvo smarkiai išaugusi ir augo toliau. Šis demonstracinis bandymas pažeidė trapų trejų metų moratoriumą dėl antžeminių branduolinių bandymų.
Iki „Ivano“ galingiausiu bombos sprogimu žmonijos istorijoje buvo laikomas 15 megatonų bombos sprogimas, virš kurio epicentro susiformavo 5 km skersmens „grybas“. Tai - amerikiečių 1954 m. Bikini atole susprogdinta Castle Bravo bomba. Beje, jos sprogimo galia beveik dukart viršijo teoriškai apskaičiuotąją (turėjo būti apie 7 megatonas). Tai galingiausias kada nors Amerikos susprogdintas užtaisas, nors buvo pagaminta (nesusprogdinta) ir 25 megatonų galingumo bomba (B41). „Ivano“ sprogimas buvo daugiau nei triskart galingesnis. Be to, užtaisas buvo sukonstruotas taip, jog sprogtų ne visu galingumu. Tiesa, matavimo prietaisų užfiksuotas sprogimo stiprumas buvo didesnis – 56 megatonos.
8 metrų ilgio ir 2 metrų skersmens bomba „Ivanas“ svėrė apie 27 tonas. Nors teoriškai tokią pabaisą buvo įmanoma transportuoti oru, tačiau ji buvo paprasčiausiai per didelė – net ir didžiausiems to laikmečio sovietiniams bombonešiams Tu-95. Tačiau sovietai vieną iš Tu-95 specialiai pritaikė „Ivanui“: pašalino bombų dėtuvės duris, tad „Ivanas“ kyšojo iš lėktuvo korpuso atvirame ore. Be to, siekiant išvengti sprogimo kaitros padarinių, specialusis Tu-95 buvo perdažytas ypatingais, šilumą atspindinčiais dažais. O ir pats „Ivanas“ buvo įkinkytas į parašiutą – kad nenukristų pernelyg greitai ir bombonešis spėtų nuskristi kuo toliau nuo sprogimo epicentro.
Kadangi projektas buvo vykdomas skubiai, konstruojant buvo remiamasi ne tiksliais matematiniais skaičiavimais, o tikimybiniais vertinimais. Todėl buvo abejojama sistemos veikimu, nebuvo išvengta ir paskutinės minutės pakeitimų. Tačiau, nepaisant abejonių ir netikslumų, 1961-ųjų spalio 30 d. Tu-95 išmetė „Ivaną“ iš 10 km aukščio virš Naujojoje Žemėje įrengto Mitiuškos įlankos branduolinių bandymų poligono (Mityushikha Bay Nuclear Testing Range). Bomba sprogo 11:32 val., maždaug 4 km aukštyje.
Nors orai tądien buvo debesuoti, sprogimo žybsnis buvo matomas 1000 kilometrų spinduliu. Įdomu yra tai, jog garsas (neaiškus, sunkus grumesys) ten buvo išgirstas po žybsnio praėjus 49 minutėms. Gigantiško dydžio ugnies kamuolys nuo žemės paviršiaus į atmosferą nusidriekė daugiau kaip 10 km. Sprogimas buvo sunkiai įsivaizduojamos galios: 3,8 tūkst. karto galingesnis nei Hirosimoje, prilygstantis 50 mln. tonų trotilo užtaisui.
Šimto kilometrų spinduliu gyvi sutvėrimai nuo karščio bangos būtų patyrę sunkiausius trečiojo laipsnio nudegimus. Pastatų sunaikinimo spindulys siekė 120 km, šviesos žybsnis būtų apakinęs 220 km spinduliu. Smūginė atmosferos banga prieš nusilpdama suspėjo aplink Žemės rutulį apskrieti tris sykius. Nieko stebėtino, jog sprogimas išdaužė kai kurių namų langus
Suomijoje. Bombos galia 39 nanosekundes trukusios branduolinės reakcijos metu prilygo vienam procentui Saulės spinduliuojamos galios.
Sprogimo vietoje susiformavo kolosalaus dydžio grybo formos dūmų stulpas. Jo aukštis – 60 km, skersmuo – apie 40 km. Jonizacijos procesai radijo ryšį trukdė maždaug apie valandą.
Praėjus kuriam laikui po sprogimo, į jo epicentrą buvo išsiųsta darbuotojų grupė. Vienas iš įvykio vietą fotografavusiųjų ir mačiusių savo akimis pasakojo: „Žemės paviršius toje salos vietoje buvo lygus – tarytum išlydytas į stiklą ir sustingęs. Lyg čiuožyklos ledas. Tas pats ir su uolomis. Nematyti jokių paviršiaus nelygumų... Viskas, kas kadaise egzistavo toje vietoje, buvo nušluota nuo žemės paviršiaus, išlydyta ir išlieta ant žemės.“ Sprogimo vietos analizės rezultatai atskleidė, jog visiškai sunaikintos teritorijos spindulys nuo epicentro siekė 25 km. Vienas bombos autorių, Andrejus Sacharovas, buvo tiek sukrėstas šio sprogimo galios, jog vėliau tapo disidentu.
Žinoma, JAV buvo sukrėstos tokio įvykio ir nedelsdamos atnaujino branduolinių bandymų programą.
„Ivanas“ dažnai vadinamas „Caro bomba“ ar „Bombų karaliumi“. Vienas iš spalvingesnių bombos pavadinimų – „Kuzkos močia“ (rus. – „Кузькина мать“)“ – taip pavadinta, kaip manoma, pagal Nikitos Chruščiovo pareiškimą 1960-ųjų Generalinės Asamblėjos sesijos metu parodyti amerikiečiams „Kuzkos močią“.
Sprogmuo buvo suprojektuotas 100 megavatų galiai, tačiau sovietai nusprendė, jog toks sprogimas būtų pernelyg pavojingas radioaktyvių nuosėdų aspektu. Be to, beveik garantuotai nuo sprogimo epicentro nebūtų suspėjęs pasitraukti bombą atgabenęs bombonešis. Vėlesni analitiniai skaičiavimai atskleidė, jog po 100 megavatų sprogimo mirtinas radiacijos kiekis būtų pasiekęs didžiulius plotus.
Prieš „Ivano“ eksperimentinį sprogdinimą inžinieriai pamėgino numesti imitacinę bombos kopiją. O pačioje „Ivano“ konstrukcijoje dalis urano buvo pakeista švinu ir sprogimo galia buvo sumažinta „vos iki“ 50 megatonų.
Tačiau net ir perpus silpnesnis „Ivanas“ galios turėjo tiek, jog tokia bomba buvo tiesiog nepraktiška. Didžioji sprogimo energijos dalis nuskriejo aukštyn, į kosmosą. Be to, bombonešis su tokiu kroviniu nebūtų galėjęs pasiekti Amerikos ir jos didmiesčių. Panaudoti tokios galios bombą Europoje reiškė tiesiogiai atakuoti daugumą puolamos šalies gyventojų ir kliudyti kaimynines valstybes. Laimei, analogiško ar didesnio galingumo bombų daugiau nebuvo pagaminta.
