Lietuvos nepriklausomybę atkūrėme, tačiau niekaip nesugebame vaizdu atkurti šiandieninės Lietuvos ir netgi savosios prekės ženklo.
Bet ar pagaminome prekę, su kuria galėtume tapatinti Lietuvą ir save?
17 metų Lietuvos įvaizdį kūrusios įvairios agentūros, studijos, darbo grupės uždirbo milijonus litų, tačiau savojo krašto meninio atvaizdo pasauliui taip ir nesukūrė.
Galite mokėti milijardus ir toliau puoselėti dar vieną Lietuvos alinimo būdą – ir nieko neišeis. Todėl, kad tą darbą atlieka ne tie žmonės.
Kompiuteriais, deja, valstybės ir jos žmogaus įvaizdžio nesukursi. Išeis tik postmodernistinis simuliakras. Kopijų kopija. Netikras, melagingas vaizdas, nežinant ir neturint originalo.
Įvaizdis, ženklas tai ir valstybės, žmogaus ateities spėjimas, kad tai, ką sukūrei, ilgai gyvens. Pavyzdys – Vytis.
Tą darbą dažniausiai atlikdavo ne kokie nors cezariai, valdovai, kunigaikščiai, imperatoriai, prezidentai ar kanceliarijų, biurų tarnautojai, o visiškai kiti, lyg ir nematomi subjektai: žyniai, dvasininkai, mintytojai.
Todėl, kad tik jie gali įsižiūrėti, įsismelkti į valstybę ir žmogų, į istoriją ir ateitį ir, kaip yra pasakęs lietuvių teatro patriarchas Juozas Miltinis, surasti esmės smaigalį.
Ar gali tą esmės smaigalį, ženklą, įvaizdį surasti tie, kurie neturi etinių galių įsižiūrėti į žmogų ir valstybę?
Turtingiausi Europos žmonės, taip vadinasi vieno pasaulinio televizijos kanalo laida. Nė karto nežiūrėjau, nes turtingiausias Europos žmogus man yra lietuvių kilmės vokiečių filosofas Imanuelis Kantas.
Turtingiausias, todėl, kad surado du gyvenimo esmės smaigalius. Vienas: Elkis taip, kad tavo valios maksima visada galėtų kartu būti visuotinio įstatymų leidimo principas. Kitas: Elkis taip, kad žmogus niekada nebūtų tik priemonė, bet visada būtų tikslas.
Deja, lietuviškoji feodalinė-oligarchinė valstybė užspaudė, neleido susiformuoti arba visiškai sunaikino demokratijos ugdymo – kultūros, švietimo, mokslo – ir demokratijos apsaugos bei gynimo – sveikatos, gelbėjimo tarnybų, viešosios tvarkos – sektorius.
Siaučiant aistroms dėl „LEO LT“ projekto, niekas nepastebėjo labai žmogiško ir simptominio dalyko: viešosios nuomonės apklausos duomenimis 2008-ųjų sausį Lietuvos gyventojai labiausiai pasitikėjo Priešgaisrine gelbėjimo tarnyba.
Netgi ne Bažnyčia, „Sodra“, ne banku, Konstituciniu Teismu ar kokia kita valdžios institucija, o pasitikėjo tarnyba ir jos paprastais žmonėmis, kurie patys varganai gyvendami, aukojasi ir gelbsti bendrapiliečius iš ugnies ir kitokių nelaimių.
Viešojo gyvenimo sektoriai nyksta ne vien tik dėl nepakankamo finansavimo ir luominio biudžeto paskirstymo. Valstybėje nėra tikrosios politikos – sąžiningos kūrybos veikimo, sąžiningo mąstymo ir sąžiningų vizijų.
Paskutinioji „gerovės valstybės“ naujiena – įslaptinti ministrų, kitų valstybės pareigūnų, valstybės įmonių vadovų atlyginimai ir jų kanceliariniai, reprezentaciniai ir kitokie priedai!
Į didžiąją politiką – valstybės kūrimą – siekia įsijungti mokytojai. Švietimas. Ir funkcionieriai niekaip negali su tuo susitaikyti. Argi jiems suvokti, kad vienas svarbiausių strateginių, t.y. politinių, valstybės uždavinių yra žmogaus ugdymas.
Atėjo laikas subalansuoti mokytojų ir mokinių teisių ir pareigų santykį, kad švietimo įstaigose vyrautų drausmė ir pagarba žmogaus ugdymui.
Tačiau kaip tai daryti, kai per 17 metų, sunaikinus 265 vaikų vasaros stovyklas ir užklasinę veiklą, televizijos kanalai nevaržomi dirba priešingą darbą. Skleidžia tarpuvarčių kultūrą, žmogžudystes ir smurtą.
Prasidėję mokytojų streikai gali būti kultūrinės revoliucijos Lietuvoje pradžia. Turime atsakyti sau, kas esame? Kas yra mano valstybė? Kur ji eina? Tada turėtų atsirasti ir tikrasis mūsų įvaizdis, o ne simuliakras.
Kazimieras Šiaulys yra partijos Tvarka ir Teisingumas (liberalai demokratai) Kultūros komiteto pirmininkas
