Porai mintis įsivaikinti vaikų namų globotinį kilo prieš aštuonerius metus. Tuomet Aušra su vyru, dukra ir sūnumi kiekvienais metais važiuodavo į vaikų gerovės centrą. „Kol auginome savo vaikus, kiekvienais metais per Kalėdas ir Velykas važiuodavome aplankyti vaikų su vaišėmis ir rūbais.
Mintys įsivaikinti klaidžiojo daugelį metų, nusprendėme, kad esame dar sveiki, pajėgus ir galime padaryti gerą darbą“, – pasakoja moteris.
Suprato po pirmo apsilankymo
Nors pasiryžti globoti svetimą vaiką pora nusprendė ne pirmoji savo giminėje, tokiam rimtam sprendimui iš pradžių pritarė ne visi artimieji.„Nors mūsų vaikai labai džiaugėsi dėl šio sprendimo, tačiau vyresni mūsų tėvai nepritarė šiai idėjai“, – tikina moteris.
Galiausiai pora nusprendė įsivaikinti mergaitę. „Norėjome ne itin mažos, nes abu jau buvome sulaukę penkiasdešimties.
Gegužės mėnesį kreipėmės dėl galimo įvaikinimo, vėliau pasirengimo kursai truko visą vasarą. Jau belankydami kursus paprašėme vaiko teisių darbuotojų, kad jie mums rekomenduotų galimus globotinius.
Mums pasiūlė penkiametę Ramintą (vardas pakeistas) ir dar vieną mergaitę, tačiau vos tik aplankę Ramintą, supratome, kad ji mums labai patinka.
Raminta atrodė miela, smulkutė, maža mergytė. Taip per vasarą belankydami kursus mes pas ją nuolatos važiuodavome ir lapkričio pirmąją oficialiai ją galėjome parsivežti į savo namus“, – prisimena ji.
Prisimindama įvaikinimo procesą ir praeitus kursus, Aušra atvirai teigia, kad tokie mokymai yra būtini visiems būsimiems globėjams.
„Įsivaikinimo procesas buvo absoliučiai nesunkus. Dažnai girdime iš kitų žmonių klausimus, kam reikalingi tokie kursai, kai esame užauginę savus vaikus. Bet atvirai sakant, tai tikrai reikalingas dalykas.
Savus vaikus auginti yra visai kas kitą“, – tikina ji.
Meniškos prigimties fėja
Dabar Aušros ir jos vyro biologiniai dukra ir sūnus jau nebegyvena kartu su jais, todėl jau keturiolikmetė Raminta – vienintelė krykštaujanti paauglė judviejų namuose.
Nors šeimoje mergaitė pritapo iš karto, tačiau moteris atvirauja, kad kaip ir kiekvienoje šeimoje – taip ir jų santykiuose su globotine būna sunkumų.
„Žinoma, reikėjo ir psichologų pagalbos. Pirmus pusę metų mūsų šeimoje ji buvo idealiai geras vaikas ir labai mūsų klausydavo. Vėliau, po gero pusmečio, ji jau pradėjo kartais ir pykti ar verkti.
Bet mes dėl to tik džiaugėmės, nes iš pradžių Raminta buvo labai susikausčiusi. Ypatingai buvo sunkus laikotarpis, kai ji pradėjo eiti į mokyklą, pragyvenusi pas mus dvejus metus“, – pasakoja Aušra.
Jau paauglė Raminta – meniškos sielos mokinė.
Mergaitės polinkį į meną globėjai pastebėjo dar pačioje pradžioje. „Raminta labai meniškos sielos mergaitė.
Tą pastebėjome, kai ji buvo penkerių – šešerių metų. Ji groja fleita ir tai jai tikrai sekasi.
Mūsų abu biologiniai vaikai yra tiksliukai, o ji kitokia – menininkė, svajoklė fėja, susikūrusi savitą pasaulį. Kiti sako, kad pagyvenę vaikų namuose vaikai vėliau nuklysta ir maištauja, mes tos problemos neturime“, – šypteli moteris.
Susitikimai su biologiniais giminaičiais
Raminta puikiai žino savo atsiradimo istoriją šeimoje, taip pat nuolatos bendrauja ir su savo tikra biologine močiute. Tiesa, su savo tikrąja mama mergaitė tokių stiprių ryšių nepalaiko.
„Ramintos tėvai buvo nesusituokę, tėvas tragiškai mirė dar prieš jos gimimą, o mama sulaukdavo daugybės skundų dėl mergaitės globos iš giminaičių ir kaimynų. Todėl Raminta dviejų su puse metukų atsirado globos namuose.
Iš pradžių mes stengėmės organizuoti pasimatymus su mama, bet ji nebuvo geranoriška mūsų atžvilgiu, todėl Raminta jau dešimties metų pasakė, kad susitikti su ja nenori“, – pasakoja ji.
Apžvelgus visą situaciją ir prisiminus prieš daugelį metų priimtą sprendimą, Aušra su vyru jo nei kiek nesigaili, priešingai – galėtų įsivaikinti ir dar vieną vaiką. „Galbūt sutikčiau globoti ir dar vieną vaiką, tik pagalvoju,kad negalėčiau dar vieno priimti taip savaip.
Man visi mano vaikai yra vienodi, aš tiesiog netikiu kraujo ryšiu“, – savo istoriją užbaigia moteris.
