Nors ir negimiau jūreiviu, o mano vaikystė prabėgo Suvalkijos lygumose, gyvenimo vingiai suteikė galimybę pusę metų praleisti Italijos karinio laivyno lėktuvnešyje „Giuseppe Garribaldi“. Jis yra priešakinės Europos Sąjungos pajėgų EUNAVFORMED operacijos „Sophia“ vadavietės laivas.
Prisipažinsiu, prieš atvykdamas į lėktuvnešį šiek tiek jaudinausi: kaip viskas bus, koks bus požiūris ir kokie santykiai klostysis su kitų valstybių karininkais? Neramino ir tai, koks bus kolektyvas, kokia bus darbo kultūra ir aplinka, kaip seksis vykdyti iškeltas užduotis.
Tačiau tikrovėje viskas pasirodė daug paprasčiau – tautų ir kultūrų įvairumas turi begalę pranašumų. Tai puikiai apibūdino laivo štabo viršininkas, sakydamas, jog „ puiku, kai laive tarnauja iš įvairių šalių atvykę kariai, kurie turi skirtingą patirtį, istoriją, kalbą, tradicijas ir šioje misijoje gali puikiai dirbti kartu ir pasiekti gerų rezultatų“.
Iš tiesų, bendras tikslas, pagarba ir pagalba vienas kitam sulipdė mus į vieną kumštį. Paprasta taisyklė – elkis taip, kaip norėtum, kad su tavim elgtųsi – čia galioja visu šimtu, o gal net ir daugiau procentų. Kiekvienas sutiks, kad kurioje situacijoje, sprendžiant kilusius iššūkius, kelios galvos yra geriau nei viena, todėl kiekvieno iš mūsų patirtis, išsilavinimas ir įžvalgos labai praverčia siekiant judėti užsibrėžto tikslo link.
Tarnyba laive – lyderystės pavyzdys
Lyderystės pavyzdys kasdieninėje šios misijos rutinoje buvo vienas iš mane maloniausiai nustebinusių dalykų. Čia viskas prasideda nuo aukščiausių vadų, kuriems svarbiausia – iniciatyvumas, atsakingumas, rūpestingumas, dėmesingumas. Operacijos „Sophia“ pajėgų vadas, Italijos karinių jūrų pajėgų flotilės admirolas Giuseppe Berutti Bergotto, dažniausiai būdavo net tik visų svarbiausių įvykių sūkuryje – vykdant paieškos ir gelbėjimo, laivo apžiūros, tranzito operacijas, susitikimuose, bet ir vėlai vakare vykstančių sporto treniruočių priešakyje. Įprasta čia ir tai, kad kiekvienas štabo karininkas ne kartą paties admirolo kvietimu kartu pietauja.
Neretai po oficialių renginių neoficialūs ir nuoširdūs ir linksmi pokalbiai su aukščiausius laipsnius turinčiais karininkais, pvz., Domingo Gomez-Pamo ar pajėgų vadu tapdavo natūralia renginio tąsa. Jau nuo pat pirmos savaitės misijoje vadai į visus kreipėsi nurodydami ne karininko turimą laipsnį ar skaitydami pavardę ant uniformos, bet vardu. Motyvavimas, palaikymas, patarimai iš vadovybės pusės kiekvieną skatino atskleisti savo geriausias savybes ir tobulėti. Rašydamas šį straipsnį prisiminiau kažkur skaitytą mintį, kad tikras lyderis nelipa tau ant galvos, o padeda parkritus pakilti, prasikalusiam daigui užaugti.
Žvelgiant iš asmeninės perspektyvos, galiu drąsiai teigti, jog jau vien dalyvavimas tokioje operacijoje suteikia galimybę įgyti neįkainojamos patirties. Žinoma, viskas priklauso nuo paties kario, kiek jis ar ji norės iš suteiktos galimybės pasiimti ir išmokti. Veiklos sričių, kuriose galima gilinti savo žinias, čia yra daugiau nei pakankamai: operacijos planavimas, teisiniai iššūkiai, logistiniai ir aprūpinimo klausimai, vadovavimo ir valdymo sistemos, procedūros, štabo darbo organizavimas daugiakultūrinėje aplinkoje. O kur dar pajėgų panaudojimo planavimas ir vykdymas, operacijos vykdymo analizė, vienetų mokymas ir rengimas, informacijos valdymas, sprendimo priėmimo procesas ir kt.
Lėktuvnešio įgulą rytais žadina ir „Red Hot Chili Peppers“ dainos
Į mano patirtį dalyvaujant šioje operacijoje taip pat galima pažvelgti ir šiek tiek kitu kampu, ypač atskleidžiant gyvenimo jūroje subtilybes. Neapsiriksiu sakydamas, kad gyvenimas laive sukuria nesibaigiančių nuotykių ir teigiamų potyrių virtinę. Pavyzdžiui, laive visos komandos ir informacija pateikiama per garsiakalbius. Didžioji jų dalis skirta įgulai, todėl beveik viskas perduodama italų kalba, kadangi didžioji dalis čia tarnaujančių karių yra italai. Tie patys garsiakalbiai naudojami keliant iš miego visus laivui esant jūroje, pietums, pratyboms ir t.t. Mano pirmąjį tarnybos lėktuvnešyje rytą jūroje vietoje komandos keltis buvo visu garsu per garsiakalbį paleista „Red Hot Chilli Peppers“ daina. Nereikia net ir sakyti, kad geros nuotaikos užtaisą nuo pat ryto gavome visai dienai. Netrukus įsitikinau, kad visą laiką jūroje laivo įgula keliasi kas rytą su skirtinga daina.
Sąlyginai „monotonišką“ kasdienybę lėktuvnešyje „Giuseppe Garribaldi“ paįvairina ir labai svarbių asmenų vizitai, parodantys šios misijos svarbą visai Europos Sąjungai. Vokietijos, Italijos ir Prancūzijos atstovai – A. Merkel, M. Renzi ir F. Holand – tai tik keletas aukštų pareigūnų, kurie lankėsi mūsų laive ir domėjosi operacijos eiga ir rezultatais.
Sportas lėktuvnešyje: pasirinkimui – pakilimo takas, angaras arba salė
Operacija „Sophia“ vykdoma dideliu tempu , o jai atlikti reikia preciziško tikslumo ir operatyvumo. Dažnai susikaupimo reikalaujančios užduotys, netikėti iššūkiai ir jų sprendimui priimti skirtas trumpas laikas sukuria atmosferą. Tai toli gražu nėra plaukiojimas kruiziniu laivu. Mūsų laive vienoje uždaroje erdvėje gyvena ir dirba keli šimtai žmonių. Patirtis rodo, kad dėl to atmosfera laive gali „įkaisti“. Siekiant to išvengti, taip vadinamam „garo nuleisti“, laive naudojamos įvairios priemonės: sportas, kapeliono paslaugos ir pamaldos, jei reikia, laive yra ir psichologas. Čia taip pat yra gali žaisi stalo žaidimus, skaityti knygas, žiūrėti filmus. Kartu ir jūros mėlis veikia kaip stiprūs raminantieji, todėl pastovėjimas ant denio ir žiūrėjimas į neaprėpiamus tolius tampa neoficialia daugelio karių ir jūreivių laisvalaikio dalimi.
Sportas lėktuvnešyje – viena iš priemonių, padedanti laive esantiems kariams išleisti susikaupusį „garą“ prakaito pavidalu. Kokias tam priemones turi lėktuvnešis? Tiesą sakant nei daug, nei mažai – trys oficialios vietos: pakilimo takas/skrydžių denis, angaras po pakilimo taku ir sporto salė, o priemonės – sportinė avalynė ir apranga.
Lėktuvnešio vadinamoji salė su treniruokliais ir svarmenimis – tai viso labo patalpa, kurios plotas apie 20 kvadratinių metrų. Nedaug kas tokioje salėje telpa, bet kadangi ji artima lofto išplanavimui, patalpos dydis yra maksimaliai išnaudotas. Čia kartu su antresolėmis telpa pora suoliukų, dviratis, skersinis, švediška sienelė, keli kiti treniruokliai ir svarmenų rinkinys. Dėl saugumo sumetimų šioje salėje negali būti mažiau kaip du žmonės, o daugiau kaip dešimt čia ir netilptų.
Pakilimo takas – paprasčiausia ir greičiausia priemonė, kuria įgulos nariai gali pasinaudoti. Aišku, tik jei leidžia oro sąlygos ir nėra skrydžių. Jame vienu metu ratus gali sukti šimtas ir daugiau žmonių. Denis specialiai paruošiamas: aplink bortus horizontaliai sumontuojami apsauginiai tinklai, kad netyčia su žuvimis nenubėgtum pasimatyti. Kartais dienos metu denis atvėsinamas jūros vandeniu, kad nebūtų krentančių it lapai bėgimo entuziastų. Laivui prisišvartavus uoste, bėgiojame krantine.
Kur kas sudėtingiau, jei nori pasportuoti angare, kuriame yra trys bėgimo takai, trys dviračiai ir du irklavimo prietaisai. Tiems, kurie nori čia sportuoti, rytais angare prie treniruoklių ant lentos būna prisegamas informacinis lapas, kuriame gali rezervuoti savo sportavimo laiką (45 min. intervalais). Angare yra ir didelis ekranas su projektoriumi ir garsiakalbiais, kurie puikiai išnaudojami „Insanity“ treniruotėms. Tradiciškai į jas susirenka apie 50 asmenų, kurie atkartoja ekrane rodomus pratimus. Ne visiems kariams pavyksta per 45-60 min. trukmės treniruotes sėkmingai atlikti visus šuoliukus, pritūpimus ir t.t. Treniruotei pasibaigus visi džiaugsmingai ir draugiškai vieni kitus morališkai palaiko ir ragina keltis, tuos, kurie, neištvėrę prigula ant grindų. Įveikus visą tos dienos prakaito šalinimo programą pasigirsta kolegų plojimai. Mano maloniam nustebimui, ir laivo vadovybė nepalenkdavo šių treniruočių ir dažniausiai būdavo rikiuotės priekyje.
