Antros kartos modelio kūrimo procesas prasidėjo dar 1957-aisiais, kai buvo inicijuotas koncepcinio „Q-Corvette“ projektas. Naujojo vyriausiojo dizainerio Bill‘o Mitchell‘o vadovaujamos komandos, kurioje dirbo Peter Brock ir Chuck Pohlmann, tikslas buvo sukurti mažesnį, vikresnį ir labiau išvystytą nei pirmtakas sportinį kupė, kuris turėtų nepriklausomą galinę pakabą bei diskinius stabdžius visiems keturiems ratams. Būtent Q modelis tapo vienu pagrindinių įkvėpimo šaltinių kuriant masinei gamybai skirtą automobilį, visgi, galutinio produkto dizainui įtakos turėjo ir Mitchell‘o 1959-aisiais sukurtas „Sting Ray Racer“ koncepcinis modelis, kurio aptakios linijos bei smailėjanti nosis nugulė ir antrosios kartos „Corvette“ brėžiniuose. Šių dviejų koncepcijų derinys, prisilietus magiškai dizainerio Larry Shinoda rankai, 1963-iaisiais išvydo dienos šviesą.
Kaip ir pirmtako, „Corvette“, dar pramintos „Sting Ray“, kėbulas buvo pagamintas iš stiklo pluošto, o dramatiškas eksterjero dizainas neturėjo nieko bendro su C1 modeliu. Na, beveik nieko bendro; dvigubi apvalūs priekiniai žibintai išliko, tačiau buvo paslėpti ir, „užmerkus automobilio akis“, tiksliai sutapdavo su smailiu priekiu – panašiai žibintai apsiversdavo ir 1942-ųjų „DeSoto“ kabriolete – suteikiant ir taip aptakiam siluetui ypatingos aerodinamikos. Kad jau prakalbome apie aerodinamiką – šis „Corvette“ modelis buvo pirmasis, kurio dizaino korekcijos atliktos atsižvelgiant į bandymų vėjo tunelyje rezultatus.
Visgi, išskirtiniausia 63-iųjų „Corvette“ eksterjero detalė buvo į dvi dalis padalintas galinis stiklas – tuo laikmečiu labai neįprastas sprendimas, kuris į masinės gamybos modelį atkeliavo iš Q koncepcinio projekto. Žemo ir itin nedidelio (C2 už pirmtaką buvo žemesnis visais 5 cm) automobilio durelės buvo „įpjautos“ į automobilio stogą, palengvinant įsėdimo į vidų ar išsirangymo iš sėdynės procesą, o variklio skyriaus gaubtą bei galinius statramsčius papuošė dekoratyvinės, jokios funkcijos neatliekančios oro įsiurbimo angos – žinoma, pagal pirminį sumanymą jos turėjo išties veikti, tačiau gamybos kaštai privertė atsisakyti šios minties. Po kėbulu slypintys pakeitimai taip pat buvo svarbūs, nors ir ne tokie akivaizdūs – trumpesnė ratų bazė ir efektyvesnė „Ball-Race“ principo vairo sistema užtikrino didesnį manevringumą, nepriklausoma galinė pakaba pagerino važiavimo komfortą, perbalansuotas svorio paskirstymas, lėmęs sunkesnę galinę automobilio dalį, pagerino stabdymą.
Visgi, Bill Mitchell, vadovavęs GM dizainerių komandai atsakingai už „Corvette“, nors ir džiaugėsi pribloškiančiu galutiniu automobilio rezultatu, norėjo pamatyti europietišką savo kūrinio interpretaciją – nenuostabu, kad šiuo klausimu jis kreipėsi į vieną žinomiausių Italijos automobilių dizaino ir kėbulų stilizavimo kompaniją „Pininfarina“. Į Italiją Mitchell išsiuntė keletą „Corvette“ važiuoklių, šiek tiek reikiamų detalių ir brėžinius, kuriais vadovaudamiesi „Pininfarina“ galėjo interpretuoti kaip įsigeidę – būtent toks ir buvo GM dizaino padalinio vadovo tikslas. Tuo metu „Pininfarina“ dirbo JAV kilmės dizaineris Tom Tjaarda, žinomas dar ir dėl „Ferrari 330 GT 2+2“, „Fiat 124“ bei „DeTomaso Pantera“ – būtent jis pasirinko dirbti prie šio projekto bei sukurti itališką dvasią bei amerikietiškas šaknis demonstruojantį automobilį.
O rezultatas buvo stulbinantis. Teigiama, kad pirmasis GM paskirtas vyriausiasis inžinierius Zora Arkus-Duntov susižavėjo italų kūriniu ir sakėsi pagaliau matantis „Corvette“, kurią galėtų su pasididžiavimu vairuoti Europoje. Surinktas panaudojant praktiškai nepakeistą važiuoklę bei rėmą, priekyje sumontuotu standartiniu 5,4 litro darbinio tūrio V8 varikliu, išspaudžiančiu 360 pašėlusių eržilų ir komponuojamu su 4 greičių mechanine pavarų dėže, bei subtiliai pakoreguotu interjero stiliumi, itališkasis „Corvette“ koncepcinis automobilis, „Pininfarina“ dirbtuvėse gavęs „Rondine“ vardą, nuo už Atlanto pagamintos versijos unikaliomis kėbulo linijomis skyrėsi kaip diena ir naktis. Visų pirma tuo, jog, skirtingai nei originalioji „Corvette“ stiklo pluoštu kėbulu, „Rondine“ buvo pagaminta iš plieno – ir buvo pirmoji bei paskutinė tokia sunki „Corvette“ per visą modelio istoriją. Ir nors jeigu svarstyklių rodyklė nebūtų „Rondine“ sąjungininkė, savo grakščiu dizainu įkūnijo nepaprastą lengvumą, kurį pabrėžė šviesiai smaragdinė spalva. Ilgesnės, švelniai žemyn besileidžiančios priekinė ir galinė dalys bei ties radiatoriaus grotelėmis prasidedanti ryški linija, besitęsianti iki galinio sparno, amerikietiškai aštrų dizainą pavertė lieknu ir subtiliu – tik elegantiškas minimalizmas ir funkcionalūs sprendimai. Pavyzdžiui, tačiau ne tokia smaili kaip „Corvette“ nosis leido įtaisyti chromuotas groteles, ne tik tapusias dekoratyvia detale, bet ir leidusias į variklio skyrių plūsti motorą aušinantį orą. Ir praktiška, ir gražu. Lygiai taip pat buvo atsikratyta originalios, tačiau itin nepatogios galinio stiklo perskyros, o kartu nebeliko ir „sportback“ silueto – net užkietėję „Sting Ray“ gerbėjai negalėjo ginčytis, kad toks dizainas smarkiai blogino matomumą. Viduje atlikti pakeitimai buvo minimalūs, tačiau suteikė rafinuotesnę atmosferą, mat sėdynės buvo aptrauktos minkšta balta itališka oda, grindis uždengė juodos tekstilės kilimėliai, durelių vidus buvo apmuštas tokia pačia šviesia oda ir papuoštas chromo elementais.
„Pininfarina“ triūsas nebuvo bergždžias – savo dirbtuvėse užgimusią „Corvette“ interpretaciją kompanija pademonstravo 1963-ųjų Paryžiaus automobilių parodoje. Europiečiai palankiai įvertino itališka dvasia dvelkiantį „Grand tourer“, „General Motors“ viršūnėlės buvo sužavėtos, tačiau amerikiečiams, tuo metu buvusiems ir potencialiems „Corvette“ vairuotojams, „Rondine“ pasirodė pernelyg švelni, per daug rafinuota ir elegantiška, netgi moteriška, atrodanti tarsi grakšti balerina prieš brutalia jėga alsuojantį „Sting Ray“. Ne itin palankiai anapus Atlanto sutiktas Italijos ir JAV automobilių industrijos senbuvių bendras kūrinys greitai po parodos buvo nugabentas į „Pininfarina“ kompanijos muziejų, kuriame buvo eksponuojamas beveik daugiau nei 40 metų, kol 2008-aisiais šis vienetinis itališko dizaino šedevras Barret-Jackson aukcione buvo parduotas už rekordinę 1,6 mln. dolerių sumą Konektikute gyvenančiam kolekcionieriui. Nors unikalus amerikietiško sportinio automobilio, paversto europietiškai solidžiu GT klasės serpantinų vingių rijiku, projektas buvo nušvilptas JAV liaudies, kas žino, galbūt anuomet suteikus šiam prototipui šansą, šiandien klasikinių „Grand tourer“ arenoje suktųsi dar vienas žaidėjas, vardu „Rondine“?
GALERIJA
VIDEO
