Šunys bažnyčiose
Tačiau pirmieji įspūdžiai toli gražu nėra susiję vien tik su saulėtais orais Italijoje ar pigiais vaisiais. Gintarė pasakoja, kad pirmosiomis dienomis ją labiausiai stebino šunys bažnyčiose: „Tikrai nesu religinga, tačiau dažnai užbėgdavau pasigrožėti bažnyčių interjerais. Daug kartų teko matyti, kaip sinjoros su šunyčiais yra bažnyčios viduje. Šiuos keturkojus galima sutikti visur. Parduotuvės taip pat ne išimtis.“
Tačiau lietuvaitė priduria, kad Milane per trejus metus neteko sutikti nė vieno benamio šuns ar katės. O grįžtant prie vietos gyventojų, atkreiptas dėmesys, kad šie, nesvarbu kokio amžiaus būtų, – visi stengiasi vaikščioti pasitempę, gražiai ir gerai apsirengę, elegantiški. Toks elgesio ir aprangos kodas galioja neatsižvelgiant į veiklos pobūdį. Kostiumuoti italai gali važiuoti dviračiu, gerti kavą bare ar eiti apsipirkinėti.
Gintarę iki šiol stebina vyresnio amžiaus žmonės, kurie išsiskiria ypatingu judrumu. Vyresni italai su draugais taurei vyno mėgsta susitikti penktą valandą. Per tokius susitikimus emocijos ir garsūs pašnekesiai tiesiog liete liejasi.
Po darbų miesto parkuose nuolat šurmuliuoja žmonės. „Italai po darbų retai kada iškart grįžta namo. Dažniausiai nuo 5–7 vakaro prasideda aperityvo metas, kai su draugais, kolegomis susitinkama bare, su kokteiliu ar vyno taure aptariama diena. Beveik visi barai tuo metu siūlo bufetą, kuris gana turtingas šaltų bei karštų užkandžių. Pakanka 7-10 eurų, kad kartais galėtum apsiriboti vien aperityvu“, – itališką gyvenimo kasdienybę žodžiais nupiešė Balsas.lt pašnekovė.
Mergina priduria, kad vakarienės metu kavinės dažniausiai būna tiesiog perpildytos. Ypač tas pastebima, kad būna šilta. Tada visas vakaras užsitęsia iki vidurnakčio.
Kalbą mokėsi iš naujo
Vos apsisprendusi, kad vis dėlto krausis lagaminus ir važiuos ieškoti laimės į Italiją, Gintarė pradėjo domėtis italų kalbos kursais. „Radau tinkamą variantą Italų kultūros institute Vilniuje, kur vasarą buvo surengti intensyvūs kalbos kursai. Per mėnesį išklausiau pirmojo kalbos lygio kursą. Intensyviai pasimokiusi buvau užtikrinta, kad bent dėl svarbiausių dalykų mokėsiu pasiklausti ir, jei kas nutiks, mieste nepasiklysiu“, – prisiminė G. Kaukytė.
Tačiau vos atvykusi mergina suprato, kad įgytos kalbos žinios yra tik labai paviršutinės. Tačiau pirmaisiais mėnesiais ypatingo diskomforto lietuvė nejautė, nes teko daug bendrauti angliškai: „Patekau į ką tik suformuotą architektų ir urbanistų darbo grupę. Visi buvome iš skirtingų šalių, todėl visiškai užteko mokėti angliškai.“
Vos atvykusi, pirmus tris mėnesius, Gintarė gyveno Abbiategrasse, miestelyje apie 25 km nutolusiame nuo Milano centro. Balsas.lt pašnekovė Abbiategrasse apibūdino, kaip nuostabų, mažą, tipinį Italijos šiaurės miestelį. Nors jame gyventi buvo jauku, tačiau kasdien traukiniu tekdavo pusvalandį važiuoti iki Milano, o vėliau dar apie 20 minučių tramvajumi iki studijos.
„Tokių kelionių metu tiek prisiklausydavau italų kalbos, kad vėliau pati nesuprasdama kaip, pradėjau kalbėti vis daugiau ir daugiau. Vadovėlį varčiau tik mokydamasi Lietuvoje. Vėliau kalba savaime įsisavino. Be to, visada prašau draugų, kad jei ką drąsiai mane pataisytų, dažnai pati klausiu gramatinių taisyklių“, – kalbos mokymosi subtilybes apibūdino G. Kaukytė.
Mergina juokdamasi prisimena, kad iš pradžių apie 50 procentų žodžių buvo keiksmažodžiai. Italai, anot jos, keiksmažodžius vartoja dažnai ir įvairiausiose situacijose.
Apie italų meilę moterims...
Gintarė tikina, kad kartais sunku pasakyti, ką italai myli labiau: mamą, moteris, futbolą ar valgį? O dar smagiau yra stebėti, kaip jie tas visas meiles sugeba suderinti: „Daug kartų teko stebėti, kaip vakarieniaudami restorane su merginomis, italai paslapčiomis po stalu vis tikrina futbolo varžybų rezultatus, paskui vakarienės metu dar ir mamos mėgsta paskambinti, pasiteirauti kaip diena praėjo.“
Anot Gintarės, vyrai, nesvarbu kokio amžiaus būtų, niekada negaili komplimentų moterims. Kai tik lietuvė atvyko į Milaną, jai buvo keista, kad kas antras italas sako „ciao bella“. Tačiau vėliau priprato, juk visada smagu girdėti komplimentus.
„Ir kančių dėl meilės tikrai netrūksta. Mėgsta italai santykius aiškintis viešai. Prieš kelias dienas sporto klube vienas vyriškis šalia mindamas dviratį telefonu su saviške kažką aiškinosi. Supratusi, kas vyksta, pasitraukiau į kitą salės galą. Dažniausiai tyliai tokie ginčai nesibaigia“, – pasakojo Gintarė.
Lietuvė priduria, kad moterys Italijoje jaučiasi turinčios didesnę balso galią: „Jos dažniau jos rodo nepasitenkinimą, bando paveikti vyrus, nukreipti įvykius ta linkme, kaip jos nori. Sakyčiau, kad moteris Italijoje galima vadinti stipresniąja lytimi.“
Beprotiškas prisirišimas
Gintarę itin stebino beprotiškas italų prisirišimas prie mamos ir tėčio, kas lemia savarankiškumo stygių tam tikrose situacijose: „Svarbius savo asmeninio gyvenimo sprendimus italai būtinai aptaria su visa šeima. Nesakau, kad tai yra blogai, bet kartais atrodo, jog savo galva jie negali galvoti, nedrįsta rizikuoti, o paskui jei ką iš savų klaidų pasimokyti.“
Anot jos, italai stengiasi kaip įmanoma ilgiau gyventi su tėvais. O kai tėvai pasensta iškart suranda priežastį, kaip vėl pas juos sugrįžti.
Iš itališko gyvenimo įpročių Gintarė dar paminėjo atostogas, kurias pradedama planuoti nuo birželio. Ir visada prie jūros, nes be jos italai neįsivaizduoja savo atostogų. Tuo tarpu žiemos atostogos dažniausiai praleidžiamos kalnuose.
„Italai labai mėgsta sportuoti. Po darbų jie dažnai skuba į sporto klubus. Kol važiuoja viešuoju miesto transportu visada kažką veikia: skaito elektronines ar popierines knygas, laikraščius, žaidžia „Nintendo“ arba plepa telefonu. Mėgsta italai paskaityti „kaimyno“ knygas. Kartais smagu stebėti, kaip sėdėdami šalia jie šnairuoja į šoną ir gaudo nuotrupas“, – pasakojo G. Kaukytė.
Itin mėgstama transporto priemonė – motoroleriai. Italai jais laksto kaip pašėlę. O automobilius stato visokiais leistinais ir nelabai būdais. Vietos pastatyti automobiliams Italijoje labai trūksta. Italai gauna daug baudų ir stebisi, kodėl policijai neįtinka jų „itališkas parkavimo“ stilius.
Vakarienės su draugais
Toli gražu ne paskutinę vietą Italijoje užima maistas. Anot Gintarės, italai nuolat kalba apie maistą: „Iš pradžių buvo nesuvokiama, kiek galima kalbėti apie valgį. Bet vien sužinojus, kiek yra būdų pagaminti pastą (makaronus) ar rizotą (ryžių patiekalą), gali galva apsisukti. Italams patinka organizuoti vakarienes su draugais. O gamina praktiškai visada vyrai. Jie yra tikrieji virtuvės virtuozai.“
Lietuvė juokiasi, kad gaminant su italu geriausiu atveju jai teko supjaustyti daržoves ir tai išklausius instrukcijos, kaip tą derėtų padaryti tiksliai. O kištis į gaminimo procesą net neprireikė.
„Italai nuolat skundžiasi, kad pas juos krizė. Jie piktinasi politikais, politine situacija, sielojasi, kad nesiseka mėgstamai futbolo komandai. Bet į šiuos dalykus niekada nesikišau, nes nesijaučiau pakankamai stipri, jog atlaikyčiau tokią diskusiją. O šiaip dažniausiai, kaip ir visi kiti žmonės, italai dirba visą dieną ir skundžiasi, kad trūksta pinigų“, – pasakojo Balsas.lt pašnekovė.
