Lėktuvu nebuvau skridusi nuo „tarybinių laikų“, anglų kalbos žinios - minimalios ir, apskritai, amžius, na, toks jau „neblogas“ kelionėms. Nebetrauki dėmesio, esi pilkas žmogelis visame skrydžių pasaulyje. Ir ką gi, gyvenimas pamėtėjo tokį pokštą – skrisk į Siciliją.
Visa šeima mane ruošė kelionei. Gerai , kad yra visagalis internetas. Buvau pasodinta prie kompiuterio ir gal 100 kartų virtualiai nukelta į Milano „Malpensos“ oro uostą. Ten vyks persėdimas į kitą lėktuvą. Lyg ir aišku, kur išlipsiu, kur eisiu. Jaučiausi, tarsi gyvenčiau Malpensoje, taip viskas sava ir pažįstama. Toliau vyko pažintis su Katanijos oro uostu, na ji buvo trumpesnė, nes ten pagrindinė užduotis buvo nepamiršti bagažo ir kaip nors ištrūkti į laisvę.
Išaušo lemtingas rytas, tiksliau man jis kažkaip iškart po vakaro prasidėjo, naktis iškrito iš mano gyvenimo. Brolienė nugabeno mane į Vilniaus oro uostą, suteikė paskutinį išsamų instruktažą ir likau akis į akį su realybe.
Ji nebuvo tokia jau baisi, stiuardesės kalbėjo lietuviškai, už lango švietė saulutė, lėktuvo vadas vis su kažkuo sveikino. Žodžiu, nuotaika pakili, nusileidžiame Malpensos oro uoste. Dieve, ko čia bijot, juk esu kaip namie, gal 100 kartų „apsilankiusi“. Įsijaučiau kaip į kompiuterinį žaidimą ir keliavau vingriais oro uosto koridoriais. Ir ką gi, grande,(puiku – it.), nepasiklydau. Visa mano šeima tuo metu „kabėjo ant telefono laido“: dukra –Danijoj, sūnus-Lietuvoj, vyras-Sicilijoj ir brolis-Suomijoj, tad turėjau ryšį su visa Europa. Vos nusileidus lėktuvui visa ši kontrolierių tarnyba iškart patikrino, kaip praėjo pirmas skrydžio etapas.
Lūkuriavau, kol prasidės registracija į skrydį. Mano dėmesį prikaustė nuostabus italas, tikras saldainiukas, net mano jau rambėt pradėjusiai širdžiai. Aukštas, juodas, garbanotas, erelio nosim, kvepiantis italų dizainerių dvasia. Ir ką gi vėl likimo dovana: lėktuve sėdime greta, aišku jis džentelmenas, man leidžiama įsitaisyti prie lango, šypsomės draugiškai vienas kitam.
Kylam. Mano italą išpila šaltas prakaitas, kylam aukštyn - jo šypsena dingsta, jau skrendam - jis užsimerkia, desperatiškai uždeda rankas ant manųjų (galvoju, vau, kas čia dabar bus...). Skrendam, o jis pradeda žegnotis ir perbalusiom lūpom šnibžda; „Santi, santi“. Kadangi abu esam katalikai, supratau, kad žmogus šaukiasi visų šventųjų pagalbos. Vargšelis muistosi sėdynėje, manoji ranka vis dar jo išpuoselėtose rankose ir taip tvirtai suspausta, kad nė nebandyk pajudėt. Tada jau pagaliau man žemaitei „daėjo“, kad jį kankina skrydžio baimė, ką gi, priglaudžiau šalto prakaito išpiltą galvą, apkabinau. Taip ir nusileidom Katanijos oro uoste kaip du balandėliai.
Savaitė Sicilijoje buvo tokia trumpa ir tokia nuostabi kaip pasaka su laiminga pabaiga. Laikas skristi atgal, jau esu drąsi, netgi lauktuvių palaikymo komandai sugebu nupirkti „Duty free“ parduotuvėje.
Einu registruotis ir ką aš matau, o gi savo gražuolį italą. Pasirodo tuo pačiu reisu skrendam atgal, dabar jau man belieka kartoti „Santi, santi“, nes vis dar neprarandu vilties pamatyti Etną pro lėktuvo langą.
Jis nudelbęs akis prisiartina, kažką droviai pralemena itališkai. Valio, sėdim gan toli vienas nuo kito! Šalia manęs įsitaiso garbinga italų matrona su narveliu ant kelių, o jame –gaidys. Gretimus krėslus užima jos garsiakalbis vyras su šuneliu ir koks tuzinas triukšmingų anūkų. Skrydis atgal nebuvo blogesnis už pirmąjį, bet tai jau būtų antra istorija.
Istoriją atsiuntė Daiva Spranienė.
