Idiliški Amerikos priemiesčiai, sumanyti kaip utopinės gyvenvietės, kur įsikūnija Amerikietiškoji Svajonė, po gražiu fasadu slepia nerimą, sutrikimus ir tapatybės krizę.
Visa tai mums atskleidžia amerikiečiai režisieriai.
Jau kurį laiką jaučiu keistoką potraukį amerikietiškiems filmams, kurių veiksmas vyksta standartinių baltų namelių ir ryškiai žalių lysvių prikimštuose priemiesčiuose, pačių amerikiečių išdidžiai vadinamuose suburbia. Tiesa, ne visiems be išimties „priemiestiniams“ filmams, o tiems, kurie meistriškai ištraukia į dienos šviesą tas psichologines ir socialines patologijas, kurias gimdo ši sterili, tariamai idiliška, tačiau iš tikrųjų nuobodi ir į neviltį savo gyventojus varanti beveidė erdvė. Neatsitiktinai dažnai šie filmai būna sukurti nepriklausomų JAV kino studijų, nebijančių drastiškai demaskuoti vienus švenčiausių ir labiausiai branginamų Amerikos mitų.
Kai esi peržiūrėjęs bent dešimtį tokių filmų, žiūrėdamas vienuoliktą neabejotinai pasijusi sugrįžęs į iki skausmo pažįstamą vietą, net jei realybėje niekada nesi buvęs Amerikoje, o juosta nufilmuota šįkart ne, tarkim, Mičigano, o Kentukio valstijoje esančiame miestelyje. Žanro taisyklės būna laužomos retai – filmo siužete beveik visada galima aptikti tokiems filmams universalius elementus, skirsis tik konkretūs personažai ir jų istorijų vingiai.
Priemiesčiai šiuose filmuose, bent jau iš pirmo, paviršutiniško žvilgsnio (neatsitiktinai Samo Mendeso filmo „Amerikietiškos grožybės“ pradžioje miestelis pirmiausia rodomas iš paukščio skrydžio perspektyvos), yra tobuli amerikietiško gyvenimo būdo ir estetinio suvokimo įsikūnijimo pavyzdžiai. Saugios, jaukios ir gražios oazės, kuriose pildosi tikroji Amerikietiška Svajonė. Ji filmuose (tikriausiai ir realybėje) formuluojama pakankamai paprastai. Nuosavas namas, nuosavas automobilis kiekvienam suaugusiam šeimos nariui, patikimi kaimynai, puikią karjerą žadantis darbas netoli esančiame didmiestyje, moksluose, darbe ir sporte aukštumų siekiantys vaikai. Tačiau talentingų režisierių juostose jau nuo pirmų filmo minučių sunku atsikratyti nuojauta, kad šiame socialinės inžinerijos strategų sukurtame žemiškame rojuje, pačioje jo atmosferoje ir už baltų namų durų sklando nerimas ir įtampa, kad įsižiūrėjus galima pastebėti idealizuotame fasade irimo ženklus.
Dažnai sakoma, kad tamsią, „nesušukuotą“ priemiesčių gyvenimo pusę savo filmuose („Mėlynas aksomas“, „Tvin Pyksas“, „Laukinis širdyje“ ir kt.) įspūdingiausiai atskleidė Davidas Lynchas. Tačiau reikia pastebėti, kad jo siurrealistinis juodas humoras visgi atima iš personažų ir situacijų emocinį tikroviškumą. Kur kas labiau tikroviški (ir labiau bauginantys) yra personažų psichologiniai sutrikimai, vaizduojami Toddo Fieldo „Mažuose vaikuose“, Sofios Coppolos „Jaunosiose savižudėse“, Wimo Wenderso „Paryžiuje, Teksase“, Jimo Jarmuscho „Sulaužytose gėlėse“ ir ypač šokiruojančioje Larry’io Clarke’o juostoje „Kenas Parkas“. Štai šiuose filmuose mes matome ne mistines jėgas, slypinčias tamsiuose užkaboriuose, apšnerkštuose moteliuose ir prastos reputacijos naktiniuose baruose, o paprastus žmones, kurių sąmonėje ir pasąmonėje amžinas nuobodulys, mechaniška kasdienybė bei gilūs prieštaravimai tarp varžomų asmeninių troškimų ir puritoniškos, materialistinės bendruomeninės moralės gimdo monstrus. Pagal žanro kanonus siužetui besivystant šitie monstrai turi bent trumpam paimti viršų „eilinių amerikiečių“ galvose.
Dažniausiai destruktyvaus impulso vaidmenį atlieka kas nors, iš pradžių atrodantis kaip svetimkūnis darnioje ir homogeniškoje bendruomenėje – iš kalėjimo grįžęs pedofilas Ronnie „Mažuose vaikuose“, paaugliškos depresijos kamuojama ir nusižudyti bandanti Cecilia Lisbon ir jos seserys „Jaunosiose savižudėse“, keturiems metams be žinios dingęs ir staiga atsiradęs atminties netekęs Travisas „Paryžiuje, Teksase“ ir panašūs personažai. Tačiau po šio pradinio miestelio ramybei grėsmę keliančio impulso prasideda netikėtas ir staigus visos bendruomenės transformacijos procesas. Paaiškėja, kad pati ramybė ir idilė buvo visiškai iliuzinės; be ypatingų įvykių sruvenantį priemiesčio gyvenimą sutrikdęs veiksnys primena kiekvienam jo paties nuodėmes, fobijas, traumas, nepasitenkinimą, slaptus troškimus ir vidinius konfliktus. Tada nelieka jokių abejonių: priemiesčio rojus yra tuščiaviduris, gimdantis maniakus, sektantus, „teisingojo“ smurto šalininkus, homofobus, neištikimus sutuoktinius, iš nuobodulio išprotėti baigiančius klerkus, svajojančius apie „uždraustus“ nuotykius, ir visas kitas „spalvingas“, sėkmės bei laimės kaukes nusimetusias ir staiga bauginančiai tikroviškomis tapusias personas.
„Priemiesčio filmų“ personažų sąmonėje nepaliaujamai vyksta vidinis konfliktas. Reikia būti sėkmingu, bet velniškai atsibodo darbas, kur turi demonstruoti akinamai baltą šypsena net tiems, kurių nekenti. Reikia išlaikyti „pavyzdinės santuokos“ įvaizdį, bet sutuoktiniai seniai nebedomina vienas kito, nes kalba jau visiškai skirtingomis kalbomis. Reikia kurti šiltus santykius su vaikais, bet jie atrodo kaip būtybės iš kitos planetos, kurių keistą elgesį ir nesuprantamas vertybes vis sunkiau toleruoti. Reikia deramai integruotis į respektabilią miestelio bendruomenę daiktus, bet jaunystės nuotraukos neleidžia pamiršti keliasdešimties metų senumo savęs – to, kuris neatpažįstamai pasikeitė. Reikia viešai pasmerkti iškrypėlį, bet sunku nuslopinti savo paties ydingus troškimus. O kur dar įvairios psichologinės vaikystės traumos, kartkartėmis išnyrančios iš tamsių atminties kampų. „Priemiesčio filmuose“ galima aptikti bemaž visą Freudo aprašytų „kasdienybės psichopatologijos“ reiškinių.
Yra ir tokių filmų, kuriuose idiliškos kaukės tas bet-kuris-amerikietiškas-priemiestis neturi jau ir pačioje filmo pradžioje – kad ir klaustrofobiška 1984 m. Penelope Spheeris juosta „Suburbia“ arba absurdiškai žiaurus Larry’io Clarke’o scenaristo Harmony’io Corine’o režisūros debiutas „Gummo“. Čia jaukaus hermetiško priemiesčio rojaus mitas dekonstruojamas iki pačių pamatų: „gero gyvenimo“ standartas, formaliai primestas viduriniosios klasės žemesnės klasės atstovams tikintis, kad ir jie taps pavyzdiniais Amerikos piliečiais, virsta ištisais vaiduokliškų, apleistų arba nušiurusių individualių namų kvartalais, kurių gyventojai degraduoja, bet iš paskutiniųjų stengiasi kurti idealizuotos viduriniosios klasės gerovės iliuziją – tiksliau, šios gerovės groteskiškai iškreiptą atspindį.
Kinas yra kinas. Be abejo, daug kas minėtuose filmuose yra hiperbolizuota vardan meninio ar kitokio efekto. Ir visgi labai smalsu – kas vyksta už tikrųjų, ne kinematografinių, šiandieninės Amerikos priemiesčių fasadų? Kuo gyvena tų baltų namelių savininkai? Ar jie panašūs į savo portretus amerikiečių režisierių filmuose?
