Galima nesunkiai atpažinti keletą spalvingų anos ir šiandieninės Lietuvos kontrastų.
Vasario 16-osios devyniasdešimtmetis, kaip ir reikėjo tikėtis, praslinko be didesnės euforijos: aukščiausios valdžios sluoksnio paviršius suraibuliavo, palikdamas savais rūpesčiais užsiėmusią lietuvių liaudį įprastoms poilsio dienoms.
Vienoje kitoje kalboje buvo pabrėžta, kad Pirmoji Lietuvos Respublika ne tik dėl trumpo savo gyvenimo negalėjo išplėtoti lietuvių demokratijos tradicijos. Autoritarinio režimo ir nuolatinio karo stovio įtakota administravimo maniera trukdė išplėtoti laisvos visuomenės įgūdžius. Išties, šiandieninė Lietuva institucinės demokratijos ir formalių politinės laisvės formų prasme atrodo toliau pažengusi, bent jau pasipuošusi gražiau išpudruotu demokratijos protokolo peruku. Šį skirtumą arba, tarkim, laimėjimą pagrįstai iškelia tyrinėtojai ir proginių kalbų autoriai.
Bet... Jei imsime gilintis į Vasario 16-osios Lietuvos demokratijos būklę, jei žvelgsime istoriškai, t.y. pripažinsime, kad niekas nestovėjo vietoje, bet keitėsi priklausomai nuo dramatiškų perversmų ir išorinių aplinkybių, nesunkiai atpažinsime keletą spalvingų anos ir šiandieninės Lietuvos kontrastų. Jie išryškėja tada, kai pasigiliname ne į aukščiausios valdžios viršūnes, bet į visuomenės savivaldos pamatus. Pirmosios Respublikos pamatai iš tiesų buvo atremti į pakankamai sąmoningą ir susiorganizavusią piliečių masę. Net kaimiečių tauta anuomet patyrė tikrą vietos savivaldos bumą. Kaip atskleidžiama nesenai spaudoje pasirodžiusioje Aistės Morkūnaitės-Lazauskienės knygoje Lietuvos Respublikos savivaldybių raida 1918-1920 m. ne tik svarbiausi savivaldos urėdai, bet net raštininkai buvo renkami tiesioginiuose rinkimuose.
Visuomenės laisvė ir institucinės demokratijos kokybė labai smarkiai nukentėjo dėl tautininkų ir krikščionių demokratų įvykdyto 1926 m. gruodžio 17 d. perversmo, tačiau net autoritarizmo sąlygomis nebuvo galima įžvelgti taip dažno didžiojo kapitalo oligarchinio baubo, o žemiausiose savivaldos pakopose piliečių galimybės dalyvauti savo reikalų tvarkyme nebuvo itin suvaržytos. Visuomenės savivalda, taip pat pilietinių organizacijų tinklas, nors ir nesiplėtojo taip audringai kaip 1905-1915 metais, tačiau ir nesuiro. Štai kad ir toks bibliotekininkystės istorijos faktas: Pirmosios Respublikos saulėlydyje veikė bemaž tiek pat viešų bibliotekų kaip ir šiandien, bet nuostabu tai, jog pusė jų priklausė laisvanoriškoms visuomeninėms organizacijoms. Anos Lietuvos piliečiai neabejotinai mažiau spoksojo į valdžios burną, bet nutuokė, kiek daug dalykų priklauso nuo pačių piliečių ir jų gebėjimo susiorganizuoti. Kiek šiandien bibliotekų sukurta laisva piliečių valia? Ir kiek patenkintų šiandienės Lietuvos piliečių veidų galime pamatyti paskelbus, kad vienam provincijos gyventojui per metus skiriama po 80 centų rajoninių bibliotekų knygoms pirkti?
Šiandien vietos savivalda yra tik šešėlis to, ką regėti priverčia politikos mokslų vadovėliai. Šioje plotmėje esame gerokai atsilikę nuo Pirmosios Lietuvos Respublikos žmonių. Mums didžiuotis savo demokratijos fasadu galima, bet tik nuslepiant nuo kitų ir nuo savęs kas glūdi giliau fasado - tos demokratijos gelmę. Pilietinės visuomenės, piliečių dalyvavimo lemtingų politinių sprendimų priėmime ir vietos savivaldos baruose mes labiau negu anos Lietuvos piliečiai atrodome įklimpę pokolonialiniame, posovietiniame šleife.
